Felikso Vaitkaus gatvė saugo Panevėžio daugiabučių mikrorajono statybos paslaptis

XX a. antrojoje pusėje įsibėgėjusi sovietinė industrializacija bei urbanizacija skatino masinę tipinių stambiaplokščių gyvenamųjų rajonų plėtrą Lietuvoje. Šiandien pilki standartinių gyvenamųjų namų masyvų mūrai, juosiantys miestų centrus, pasitinka įvažiuojančiuosius į kiekvieną didesnį Lietuvos miestą. Felikso Vaitkaus gatvė – tai lyg vartai į XX a. 8 dešimtmetyje statytą didžiulį Panevėžio miesto Klaipėdos mikrorajoną, kuriame užaugo kelios […]

A. Jakšto prospektas Panevėžyje

A. Jakšto prospektas kelis kartus keitė pavadinimą. Šis prospektas vėliau vadintas ir gatve, ir alėja. Tai buvo viena iš naujesnių Panevėžio miesto gatvių. Dar 1933 m. birželio 14 d. gautas  leidimas žinomo panevėžiečio Petro Būtėno namo statybai. Tuo metu nurodomas adresas Naujas bulvaras. Vėliau jis tapo A. Jakšto prospektu. 1934 m. vasario 6 d. Panevėžio […]

Pramoninė Panevėžio miesto dalis: Juliaus Janonio gatvės istorija

XX a. antroje pusėje buvusioje Plukių kaimo teritorijoje sparčiai kūrėsi pramoninė Panevėžio miesto dalis. 1945 m. miesto žemėlapyje čia buvo pažymėti tik cukraus, linų fabrikai, pavienės sodybos, sklypai, Plukių kaimo kelias, punktyrais – būsimoji J. Janonio gatvė, o jau po poros dešimtmečių čia buvo visas pramoninis rajonas. Įsigalinti sovietinė santvarka skatino ideologinę nuostatą dirbti „stachanovietiškai“ […]

Vytauto aikštė Panevėžyje

Viena iš senesnių Panevėžio aikščių – būsimoji Vytauto, vėliau Nepriklausomybės aikštė, minima jau XVIII amžiuje. Jos istorija susijusi su vienuolių pijorų atvykimu 1727 metais. Tai buvo viena iš dviejų Panevėžio aikščių. Tuo metu ji buvo vadinama Cerkvės aikšte. Čia gana dažnai vykdavo carinės Rusijos armijos paradai, o taip pat – vietinių karinių dalinių pratybos. Dalis […]

Panevėžio gatvių pavadinimų kaita sovietmečiu

Suteikiant pavadinimus miestų gatvėms dažniausiai parenkamos ten gyvenusių žymių žmonių pavardės, įamžinami reikšmingi įvykiai, šalia buvę svarbūs objektai ar vietovardžiai. Kiekvieno miesto ir miestelio gatvių pavadinimai liudija puoselėjamą savo krašto istorinę atmintį. Gatvių vardų kaitaliojimo vajus Lietuvoje prasidėjo okupacijų metais. Kiekviena okupacinė valdžia gatvių pavadinimus keitė pagal savo vertybių sampratą, naikindama krašto autentiškumą. Neprilygstama šioje […]

Juozo Zikaro gatvė

Po Pirmojo pasaulinio karo Panevėžyje ypač aktualus buvo gyvenamo būsto klausimas. Ypač sudėtingomis sąlygomis gyveno neturtingi miesto gyventojai. Buvo siekiama apgyvendinti naujas gatves. Viena iš tokių naujai atsiradusių gatvių – būsimoji Juozo Zikaro gatvė. Tik iki šio pavadinimo praėjo ilgas laiko tarpas. Dar 1918 m. miesto technikas G. Voroničas šioje gatvėje paruošė vieno namo projektą. […]

Linininkystė Panevėžio krašte: pakilimai ir nuosmukiai

Lietuvoje nuo seno buvo auginami linai. Sėmeninius linus vartodavo valgiui, o iš pluoštinių gamindavo virves, aprangą. Įvairiais laikotarpiais linų auginimo mastai Lietuvoje buvo skirtingi. Linininkystės aukso amžius – tarpukaris: tuomet pagal linų auginimo mastą Lietuva užėmė trečiąją vietą pasaulyje (po Rusijos ir Lenkijos). Vėliau linų auginimo tradicijos Lietuvoje sumenko. Linininkystės aukso amžius 1939 m. linų […]

Augalų veislių tobulintojai – mičiurininkai

Lietuvoje selekcijos darbai pradėti 1909 m. Baisogalos selekcijos stotyje. 1922 m. įkurta Dotnuvos selekcijos stotis. Augalų veislių tobulinimo darbas buvo tęsiamas ir sovietmečiu. Matas Grigonis – kolūkio selekcininkas Šalia Panevėžio, Vaivadų apylinkėje įsikūrusiame kolūkyje „Pirmyn“ (vėliau – „Tarybinė sodyba“) Žemės ūkio kultūros namų vedėju 1952–1957 m. dirbo Matas Grigonis (1889–1971). Jis mums yra žinomas ne tik […]

Cukraus pramonės gimimas Lietuvoje ir Panevėžyje

Prieš kelis šimtus metų pasaulyje cukrų pakeisdavo medus. Kertant miškus, bičių sunešamo medaus ėmė mažėti. Ieškota galimybių sukurti produktą, kuris galėtų pakeisti medų. Cukraus atradėju laikomas vokiečių chemikas Margrafas. Europoje cukrus pradėtas gaminti 1796 metais. Jis gamintas iš cukrinių runkelių. Cukraus pramonės istorija Lietuvos teritorijoje pakankamai sena. Iš pradžių buvo auginami visai nedideli cukrinių runkelių […]

Vienkiemių naikinimo metai. XX a. 8-asis deš.

Sovietmečiu Lietuvoje vyko radikalios ūkio reformos, skaudžiai palietusios kaimo gyventojus. Reformas lydėjo drastiški susiklosčiusio žmonių gyvenimo būdo pokyčiai. Kaimuose buvo ne tik nacionalizuotos (atimtos iš gyventojų, suvalstybintos) žemės valdos, vykdyta masinė žmonių deportacija, bet taip pat žmonės buvo verčiami palikti  savo sodybas ir keltis gyventi į naujai kuriamų kolektyvinių ūkių gyvenvietes. Tai palietė didžiulį skaičių […]

Linų pramonė Panevėžio mieste 1918–1940 metais

Tarpukario metais Lietuvoje buvo auginama daug linų. Panevėžio kraštas taip pat turėjo nemažai ūkininkų, auginančių linus. Ši kultūra gana gerai tiko Lietuvos klimatui. Auginti linus buvo nelengvas darbas. Lietuvoje iš linų buvo pagaminama daug produkcijos. Vienu metu Lietuva net užėmė trečią Europoje vietą pagal linų plotus. Linus reikėjo apdirbti. Tam buvo įvairios gamyklos. Viena jų […]

Panevėžio miesto viešojo transporto užuomazgos

Panevėžio autotransportu 1953 m. rūpinosi Panevėžio autotransporto kontora (direktorius – M. Aizikovičius). Kasmet autotransporto kontoros mašinų parkas buvo papildomas keliomis naujomis transporto priemonėmis. Tai įgalino plėsti panevėžiečių pervežimo galimybes mieste ir už jo ribų. Autotransporto kontora numatė atidaryti naujas susisiekimo linijas su Krekenava, Pumpėnais, Raguva. Buvo planuota, kad šiomis susisiekimo linijomis kursuos krovinių taksi, o […]

Akcinės bendrovės „Maistas“ Panevėžio fabriko parduotuvės

Akcinės bendrovės „Maistas“ Panevėžio fabrikas iš pradžių buvo skirtas tik bekonų supirkimui ir produkcijos iš jų gamybai. Anglijoje buvo didelis šios produkcijos poreikis. Per dieną planuota paskersti 350 bekonų. Ūkininkai užaugindavo daug daugiau. Greitai imta supirkti ir lašinines kiaules. Lašininės kiaulės gabenamos į JAV, Švediją, Belgiją. 1936 m. atidarytas konservų skyrius. Anksčiau konservuota mėsa buvo […]

Panevėžio krašte iš molio gamintos skambančios plytos

Plytas namų statybai gaminusios įmonės sovietmečiu iš gyventojų buvo nusavintos ir perėjo valstybės žinion. Panevėžio mieste ir rajone besiplečiančios statybos, pareikalaudavo vis daugiau statybinių medžiagų: plytų, cemento, čerpių. Ypatingai didelis buvo plytų, kaip pagrindinės statybinės medžiagos, poreikis. Nors 1954 m. Panevėžio rajono kolūkių plytinėse buvo plečiama plytų gamyba, nuolatinis plytų trūkumas buvo jaučiamas. Todėl ypač […]

Panevėžio miesto darbininkai XX a. 3–4 dešimtmetyje

Panevėžys buvo ketvirtas pagal dydį Lietuvos miestas. Panevėžio pramonė prasidėjo nuo spirito varyklų, panašiai kaip ir kitose Lietuvos vietose. 1891 m. įkurtas Stasio Montvilo spirito fabrikas. Vėliau Panevėžys tapo malūnų miestu. Panevėžio malūnai buvo garsiausi Lietuvoje. Jie greitai tapo automatizuoti. Darbininkus nukonkuravo mašinos. Panevėžyje malūnuose dirbo apie šimtą darbininkų. Pagal pramonės gamybos apimtį Panevėžys beveik […]

Artelės ir dirbtuvės Panevėžio mieste XX a. penktame dešimtmetyje

1944 m. liepos mėnesį į Panevėžį sugrįžo Raudonoji armija. Po karo miesto ūkis buvo nemenkai nukentėjęs. Pamažu pradėta atkurti miesto pramonę. Kartu steigėsi įvairios smulkios dirbtuvės ir artelės. Joms vadovauti įkurtas Panevėžio pramkombinatas, kuriam priklausė įvairios smulkios artelės. Artelės taip pat priklausė ir daugiaverslinei sąjungai Panevėžyje. Jos turėjo savo sąskaitą valstybinio banko Panevėžio skyriuje. Viena […]

Išradėjų ir racionalizatorių indėlis tobulinant Panevėžio įmonių darbą. XX a. 6-asis deš.

Bėgant metams ir keičiantis ekonomikos lygiui, Panevėžio įmonėse buvo nuolat diegiamos technologijų naujovės. Pasidairius po XX a. 6 dešimtmečio Panevėžį galima buvo išvysti keistų, šiuolaikinio žmogaus požiūriu, dargi juokingų dalykų. Tuomet ypač populiarus buvo išradėjų-racionalizatorių sąjūdis. Įmonių, įstaigų ir organizacijų darbuotojai buvo skatinami tobulinti ir gerinti gamybinius procesus. Gamyboje sėkmingai pritaikius racionalizacinį pasiūlymą, jo autoriui […]

Panevėžio pramonė nacių okupacijos ir pirmaisiais pokario metais

1941–1944 m. nacių okupacijos metais Panevėžio pramonė vystėsi gana lėtai. Stambiausia įmonė buvo akcinės bendrovės „Maistas“ Panevėžio fabrikas. 1941 m. spalio 18 d. Reicho komisaras Rytų kraštui Adrianas Teodoras von Rentelnas pasirašė įsakymą ūkininkams gyvulius parduoti tik šiai akcinei bendrovei. Čia buvo apdirbama aviena, jautiena ir kiauliena, gaminami rūkyti mėsos gaminiai, sūdyti ir rūkyti lašiniai, […]

Akcinės bendrovės „Lietuvos muilas“ fabrikas Panevėžyje 1933–1940 metais

1853 m. Kaune Vislicio įsteigtas pirmasis muilo fabrikas Lietuvoje. Vėliau atsirado daugiau muilo dirbtuvių ir fabrikų. Įsisteigus muilo sindikatui, labai pakilo muilo kainos. Muilo kokybė pablogėjo, o muilo gabaliuko kiekis sumažėjo. Tada „Pieno centro“, „Lietūkio“ ir Panevėžio „Maisto“ iniciatyva suorganizuota „Lietuvos muilo“ bendrovė, kurios steigiamasis susirinkimas įvyko 1933 m. sausio 2 dieną. Į valdybą išrinkti […]

Restoranai, barai, kavinės Panevėžyje 1920–1940 metais

Respublikos laikais buvo populiarus posakis, kas ugnyje nesudega. Omenyje turėti restoranai. 1925 m. miesto taryba svarstė klausimą dėl blaivybės mieste. Nuspręsta iš 20 aludžių palikti 15. 1926 m. net siūlyta pravesti visuotinį gyventojų balsavimą dėl blaivybės mieste. Prieš tuos pasiūlymus balsavo žydų frakcija ir dalis lenkų frakcijos. 1924 m. Panevėžio traktieriai sumokėjo 70 tūkst. mokesčių, […]

Kaip rankų darbas Panevėžio įmonėse buvo keičiamas mechanizuotu? (XX a. 6 deš.)

Sovietų Sąjungoje (į kurios sudėtį įėjo ir Lietuva) buvo skatinama įmonių darbuotojų iniciatyva gamyboje diegiant technines naujoves, taip vadinami racionalizaciniai pasiūlymai. Tokius pasiūlymus pripažindavo ir priimdavo atitinkamų padalinių vadovai. Pasiūlytų ir įdiegtų naujovių autorių nuotraukos kabėdavo įmonių ir įstaigų garbės lentose, jiems būdavo išduodami racionalizacinių pasiūlymų pažymėjimai, mokami atlyginimai, kurių dydis priklausydavo nuo gaunamų rezultatų. […]

Ypatingas būdas darbo našumui kelti sovietmečiu veikusiose įmonėse

Sovietmečiu, kai buvo nesivadovaujama rinkos ekonomikos dėsniais, akivaizdu – buvo sudėtinga tikėtis gerų darbo rezultatų. Svarbiausiu veiksniu materialinių gėrybių gamyboje ir dvasinių gėrybių kūrime buvo sugalvotas „socialistinis lenktyniavimas“. Tai „draugiškas darbo žmonių rungtyniavimas“, turėjęs tikslą gauti kuo geresnių rezultatų, galimybė palyginti savo darbo vaisius, esant vienodoms veiklos sąlygoms. Pirmaujantieji buvo laikomi „darbo pirmūnais“, novatoriais, racionalizatoriais, […]

Sovietmečio gyvenamųjų namų palėpėse – pluoštai valstybinės paskolos obligacijų

Kaip sovietmečiu teigta, milžiniškai ūkinei bei kultūrinei statybai finansuoti reikalingas lėšas valstybė gauna iš socialistinių įmonių ir ūkinių organizacijų sankaupų. Taip pat biudžeto papildomas pajamų šaltinis buvo ir gyventojų lėšos, gaunamos iš valstybinių paskolų. Kaip ir kasmet, siekiant pritraukti gyventojų lėšas grandioziniam penktojo penkmečio planui vystyti 1954 m. Sovietų Sąjungos Ministrų Taryba išleido valstybinę paskolą […]

Plėšinių įsisavinimo vajus Sovietų Sąjungoje

Vadinamosios didžiosios komunizmo statybos Sovietų Sąjungoje buvo laikomos valstybės pasididžiavimu. Objektai glumino milžiniškais užmojais, o „tarybiniai“ žmonės savo valios pastangomis kėsinosi pažaboti net šėlstančią gamtos stichiją. Žinoma, tikroji tokių užmojų kaina buvo kruopščiai slepiama, o plakatuose mirgėjo besišypsančių, vienvaldės komunistų partijos pašauktų „komunizmo statytojų“ veidai. Partija didžiavosi skelbta ideologija, pajėgusia mobilizuoti, išjudinti plačiąsias liaudies mases. […]