Juozas Miltinis gimė 1907 m. rugsėjo 3 d. Akmenės geležinkelio stoties sargo namelyje. Tuomet ši vieta šalia Akmenės vadinosi Dabikinė.

Mes gyvenome prie pat geležinkelio, ir traukinys ėjo pro mūsų namuką. Per dieną praeidavo du ar trys traukiniai. Nuo trejų ar dvejų metų – nuo pirmo sąmonės prabudimo, nuo tada, kai atmintis užfiksavo laiką – labai pamėgau tuos traukinius… Čia galbūt buvo konflikto pradas… Aš baisiai bijojau: garvežys, didingas, kaukiantis, ateina, rodos, tiesiai į tave, pro pat trobelę; ir kartu jis mane labai traukė. Klykdamas bėgdavau jo pasitikti. Tame klyksme buvo primityvaus žmogaus laukiniškumo, džiaugsmo ir kartu laimės pasiutusios. Bėgdavau prie pat bėgių, kiek galėdamas, net tuos garvežio garus, tą anglių dvoką pajusdavau. Šitas degančių, einančių iš garvežio anglių kvapas man pats ryškiausias; jis neišsisklaidė iki šiol. Ir tas baisus smarkumas… Paskui, pridėjęs ausį prie bėgių (bėgiai karšti), ilgai girdėdavau tą dundusį ir ritmą. Traukiniai buvo mano žaislai, man didžiausia pramoga; ne tik pramoga – visas gyvenimas. Aš ir valgį mesdavau, intuityviai nujausdamas (nes laikrodžio dar nepažinau), kada ateis traukinys. Ir bėgdavau. Man tai buvo sukrečiantis įvykis. Kaip kokiam laukiniui, kai jis išvysta civilizacijos apraišką, kuri įsibrauna į vidų ir sukelia kito ritmo jutimą, lyg eitum į keistą tikslą; pradeda veikti fantazija, kurdama miražus. Aš tai pamėgau, man kėlė norą žaisti analogiškus žaidimus… Atsimenu, išvoliojau prinokusių rugių lauką – lyg savo geležinkelį nutiesiau. Kelią pasidariau… (Tomas Sakalauskas. Monologai: Miltinio gyvenimas. Vilnius, 1981, p. 9–10).