„Tokia ar panaši kolektyvinė šeimos nuotrauka caro laikais kaime buvo retenybė. Kur ten kaimo žmonėms išsiruošti pas fotografą į miestą. Kitas visą gyvenimą pragyvendavo, nė karto nesifotografavęs. Jeigu dėdė Kazimieras iš Amerikos nebūtų pageidavęs, kad jam atsiųstų tėvuko ir visų artimųjų nuotrauką, vargiai ir ši nuotrauka būtų buvusi. <…> Mama kažkada pajuokavusi, kad šioje nuotraukoje esanti ir Ona (dabar Galiauskienė), tik jos dar nesimato… (matoma tapo tik spalio mėnesį, o čia dar vasara). Iš to Katrės nugirsto mamos posakio ir fotografavimosi datą atsekiau.“

„Mano mama Darata Kublinskaitė-Belinytė (1877–1961), kilusi iš Suosto, su mano Tėvu Juozapu Gabulu susipažino Rygoje, ten 1904 m. Šv. Kotrynos bažnyčioje ir susituokė. Tėvas Rygoje dirbo darbininku, mama tarnavo pas grafą Tiškevičių. Pradžioje mama tarnavo Klementinufkoje, viename iš jo dvarų (Biržų apskr.). Grafas Rygos geležinkelio stotyje laikė bufetą. Ir mama ten atsidūrė kaip virtuvės darbininkė. Vedę greitai grįžo į kaimą, nes tėvai seni, nebuvo kas dirba žemę. <…>  Garsėjo mama kaime ir kaip gera duonos kepėja. Sakydavosi, kad, pas grafą tarnaujant, į svečius atvažiavę ponai ateidavo padėkoti Doratėjai už skanią duoną. <…> Mama gerai mokėjo latviškai. „Man latvių kalba kaip ir antra gimtoji“, – dažnai sakydavo. <…> Skaityti mamą pamokė tėvas. Šiam mirus, niekas jos nebemokė, pati „per save“ ganydama pramokusi. O rašyti jau niekas nebepamokė.“

„Mano senelis Aleksandras Gabulas kilęs, rodos, iš Gabulų kaimo. Jo tėvai anksti išmirę. Tai buvo dar baudžiavos laikais. Vaikus globoti paėmęs ponas Gumbris. Jis valdė ne tik Lingerio, Aukštadvario dvarus, bet, matyt, turėjo ir daugiau. 1852 metų Ramygalos parapijiečių sąraše užrašyta, kad Mingelionių dvaro (Mingaylowo dwor) šeimininkas Onufry Jozefa Gumbrowicz, 27 m. amžiaus. Matyt, dar nebuvo vedęs, nes nei žmona, nei vaikai neminimi. Tarp įvairių pavardžių užrašyta: „Aleksander Gabulas, 13 metų. Greičiausiai, kad tai ir bus mano senelis. Dėdė pasakodavo, kad ponas Gumbris senelį norėjęs išmokyti kalvio amato, bet kažkodėl kalvis iš jo neišėjo. Užaugusius jį ir brolį Antaną apgyvendino Žudžiuose. Kada tai buvo? 1861 metų parapijiečių sąraše Aleksander Gabulas gyvena jau Žudžiuose, žmona Ieva, sūnus Jonas 1 metų.“

„Mama sakydavo, kad tėtė mirdamas dėdės Kazimiero, t. y. savo brolio,prašęs: „Neskriausk mano vaikų. < …> Dėdė pasiaukojo brolio šeimai, liko nevedęs ir padėjo mamai auginti mus tris: Kotryną, vyriausiąją (g. 1906 m.), Oną (g. 1910 m.), ir mane pagrandukę. <…> Mama sakydavo, kad reikia dėdės klausyti, nes kitą tokį dėdę vargu ar rastum visoje Ramygalos parapijoje. Iš tikrųjų jis mums buvo kaip tėvas. O gal ir už ne vieną tėvą geresnis. Dėdė Kazimieras man labai primena Vaižganto „Dėdžių ir dėdienių“ Mykoliuką…“

„Kaip linksma, kai Katinų tetulę pamatai į mūsų pylimėlį širmoką įsukant. Tai tėtės ir dėdės Kazimiero sesuo, o mums tetulė, Katinų tetula. Katinų, kadangi Katinų kaime gyveno. <…> Bėgu pasitikti, atkeliu kiemo vartus, pabučiuoju ranką. Visoms tetulėms ir visiems dėdėms reikia bučiuoti ranką. Taip pat krikšto tėvams ir vyresniems kaimynams. Kitaip būsi steberiakė, neišmokyta kaip elgtis. Žinoma, teta ar dėdė apdovanoja kokiu saldainiu, riestainiu („baranka“) ar keliasdešimt centų. Priedo dar kartais pasako: „Auk didelė.“ Iš suaugusių kas nors priduria: „Užtenka didumo, duok, Dieve, razumo.“ Katinų dėdė visada, jam pabučiavus ranką, sakydavo: „Ant Dvasios šventos!“ <…> Tetulė mokėjo skaityti ir skaityti išmokė ne vieną savo amžininką (Joną Činiką, kitų nebeprisimenu). Abudu su dėde buvo Šv. Kazimiero dr-jos amžini nariai. Kasmet gaudavo po keletą knygų. Beveik visos jos vėliau atsidūrė mano žinioje. Dėdė buvo dar senoviškai pamaldus. Kai pailgėdavo naktys, kas rytą, užstalėj atsisėdęs, iš kantičkos giedodavo. Giedodavo Valandas ar kokias kitas giesmes. Už tetulę dėdė buvo keleriais metais vyresnis, gimęs 1858 m. Mirė 1934 metais.“