Siekdama, kad svetainė sklandžiai veiktų ir pagerėtų Jūsų naršymo patirtis, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka naudoja slapukus. Jei sutinkate, paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Sutikimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami savo interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Pažymėtina, kad kai kurios svetainės dalys gali neveikti, kaip numatyta, jeigu nesutiksite su Slapukų politika.
2020 m. Panevėžio kraštotyros muziejui sėkmingai įgyvendinus projektą „Panevėžys skaitmeninėje erdvėje: Eksponatas. Asmenybė. Vieta“, 2021 m. nuspręsta projektą tęsti. Gavus finansavimą, Panevėžio kraštotyros muziejaus internetinė svetainė papildyta įdomiomis istorijomis.
Įgyvendinus jau antrą projektą „Panevėžys skaitmeninėje erdvėje: Eksponatas. Asmenybė. Vieta. II“, atnaujintą muziejaus internetinę svetainę papildė dar trylika profesionalių filmukų ir dešimt paskaitų apie išskirtinius muziejuje saugomus eksponatus, žymias Panevėžio krašto asmenybes, istorinius įvykius ir vietas. Tai visuomenės atminčiai svarbūs istoriniai pasakojimai, kuriuos iliustruoja muziejuje saugomi artefaktai: nuotraukos, dokumentai, daiktai, meno kūriniai, sportininkų apdovanojimai.
Kūrybinis darbas vyko dešimt mėnesių. Pirmiausia muziejininkai atrinko dešimt Panevėžio krašto istorinių ir žymių asmenybių, su jomis susijusias vietas ir muziejuje saugomus eksponatus. Net keturi siužetai sukurti apie daugeliui žinomus garsius panevėžiečius, kuriančius ir gyvenančius Panevėžyje. Kad pasakojimai būtų gyvesni, filmuota autentiškose vietose.
Filmukuose pasakojama, kas kūrybai įkvepia Juozą Lebednyką, kur Panevėžyje galima pamatyti daug menininko kūrinių ir išgirsti jų sukūrimo istoriją. Išgirsite pasakojimą apie skulptorių Bernardą Bučą bei pamatysite jo kūrinius, saugomus Panevėžio kraštotyros muziejuje. Susipažinsite su Antanu Patamsiu, vienu žymiausių fotografų, tarpukariu gyvenusių Panevėžyje, plačiausiai išfotografavusiu to meto miestą. Išvysite žymių Panevėžio sportininkų laimėtus apdovanojimus, rodomus muziejaus ekspozicijoje „Sveikame kūne – sveika siela“. Kartu galėsite pasidžiaugti ir dar kartą įvertinti Sigitos Markevičienės pasiektu ir vis dar nepagerintu aklųjų moterų 5 000 m bėgimo pasaulio rekordu, išgirsti jos istoriją. Pasisemsite ryžto iš Dano Rapšio sportinių pasiekimų istorijos, išgirsite jo paties pasakojimą. Atsigręšite į pintinių juostų išsaugojimo tradiciją, iš kartos į kartą puoselėjamą pynėjų, susipažinsite su pynimo būdais ir spalvų įvairove. Pamatysite ekspozicijos „Okupacijų gniaužtuose“ fragmentus, išgirsite pasakojimą apie homo sovieticus gyvenimo ypatumus. Susipažinsite su moterimis, gyvenusiomis XX a. pradžioje Panevėžyje ir tapusiomis ryškiomis visuomenės veikėjomis, siekusiomis lygių moterų ir vyrų teisių, populiarinusių idėją, kad ir moterys turi teisę rinkti valdžią bei dalyvauti jos veikloje. Sužinosite Panevėžio herbo istoriją, kaip ją paveikė heraldikos istoriko Edmundo Rimšos atradimas. Galėsite iš arčiau pasižvalgyti po visiems panevėžiečiams ir miesto svečiams puikiai žinomo pastato, Panevėžio centre esančio viešbučio, erdves, išgirsite jo istoriją.
Vykdant projektą taip pat sukurti trys filmukai, pristatantys edukacines programas, vykdomas Panevėžio kraštotyros muziejuje, muziejinių vertybių kelią į muziejų, muziejininkus, kurie atlieka daug visuomenei nematomo, bet labai svarbaus darbo.
Projekte dalyvavo net 76 žmonės, užsimezgė ne viena graži draugystė, iš viso nufilmuota daugiau nei 30 valandų vaizdo medžiagos, projekto metu gimė naujas muzikinis klipas, į muziejų atkeliavo naujų eksponatų. Projektą galima vadinti nacionaliniu ir tarptautiniu, nes dešimčiai vaizdo siužetų muzikos takelį sukūrė gerai visoje Lietuvoje žinomas muzikos prodiuseris panevėžietis Leonas Somovas, dviem siužetams garso takelį kūrė menininkas iš Ganos (Afrika) Delasi Nunana.
Istorijas pasakojo muziejininkai dr. Arūnas Astramskas, dr. Zita Pikelytė, Lina Vilienė, Vitalija Vasiliauskaitė, Donatas Pilkauskas, Emilis Jocius, Janina Sinickienė, Emilija Juškienė, Rasa Stružienė, Dovilas Petrulis ir Donatas Juzėnas. Filmukus kūrė „Screen saviours“ videografas, jaunosios kartos režisierius Vytautas Tinteris.
Filmukui apie muziejininkus garso takelį sukūrė Goda Sasnauskaitė. Edukacinės programos pristatomos netradiciškai, filmukams apie jas stopkadrus ir animaciją kūrė Rita Raziūnaitė, Gintarė Valašinaitė, montažu rūpinosi Kotryna Daraškevičiūtė.
Projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Panevėžio miesto savivaldybė. Visas projekto biudžetas 9 300 eurų. Vadovė – Panevėžio kraštotyros muziejaus Edukacijos ir informacijos skyriaus vedėja Agnė Šablinskienė.
„Panevėžio balse“ (1934 01 07) buvo paskelbta žinutė, kurioje priekaištauta dėl į miestą prekiauti atvykstantiems ūkininkams nesudarytų gerų poilsio sąlygų: „Prie malkų turgaus pristatyta kelios dešimtys būdelių prekybos reikalams. Pardavinėjama čia įvairios smulkios prekės ir valgomieji produktai. Užkulisyje slaptai šinkuojama degtinė ir net naminis alus – šamarlakas. Neblogą prieglaudą čia randa „panelės“, kurios čia bando ieškoti klijentų iš netikėtai čia pakliuvusių sušilt kaimiečių tarpo. Būna atsitikimų, kad miesto mergų prie kaimiečių kabinėjimasis tiesiog nepakenčiamas, o būdelės šeimininkas tas mergas tik tada laukan išprašo, kai kaimiečiai pagraso policijai šitai pranešti. Gaunasi įspūdis, kad būdelių savininkai „sąmoningais“ sumetimais su miesto mergomis ryšį palaiko.
Tos būdelės bjaurina miesto vaizdą ir per jas varomas toks nešvarus kartais biznis. Jau vien doroviniais išrokavimais remiantis reiktų neleist tose būdelėse pardavinėt valgomų produktų ir įtaisyt jose arbatinėlių. Tuo būtų apsaugoti kaimiečiai nuo išnaudojimo, kurie per nežinojimą užeina į būdeles papietaut.
Labai būtų patarnauta ūkininkams, jei būtų įrengta prie turgaus salė su skaitykla, kur ūkininkai galėtų užeit pasišildyt ir laikraščių pasiskaityt. Juk ūkininkai moka mokestį už turgavietę, tai ir turi teisę reikalauti, kad jiems būtų ten įrengta nors kiek patogumų“.
Nuotraukoje – turgus Panevėžio Laisvės aikštėje. XX a. 4 deš. Fotogr. Antano Patamsio. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, F8-677
Regina Kairytė – teatro aktorė, režisieriaus Juozo Miltinio jaunesniosios kartos mokinė. Gimė 1952 m. vasario 25 d. Pociūnuose, Radviliškio r. baigė Smilgių vidurinę mokyklą. Į režisieriaus Juozo Miltinio vadovaujamą teatro studiją Regina Kairytė atėjo 1970 m. ir po trejų metų tapo Panevėžio dramos teatro aktore (dabar Juozo Miltinio dramos teatras).
Šiam teatrui aktorė atidavė daugiau kaip 4 dešimtmečius, ir tie metai nebuvo vienodai dosnūs siūlomais vaidmenimis. Tarnystę teatrui aktorė atliko nuoširdžiai visuose vaidmenyse – ar dideliuose, ar mažuose, visi jie buvo reikalingi teatrui. „Džiaugiuosi, kad ir komedijoje, ir tragedijoje, ir dramoje, ir pasakose vaidinau, visuose žanruose… Niekada nesirinkau, visada vaidinau, ką pasiūlydavo. O gal nemokėjau pati reikalauti. Esu tokia, kokia esu“, – sako R. Kairytė.
Nors visi sukurti vaidmenys brangūs ir vieną išskirti būtų sunku, visgi aktorė su pasididžiavimu prisimena vaidinusi su teatro žvaigždėmis Eugenija Šulgaite ir Dalia Melėnaite spektakliuose „Edipas Karalius“ (rež. J. Miltinis, 1977 m. R. Kairytė – Jokastė), „Mirties šokis“ (rež J. Miltinis, 1973 m. R. Kairytė – Judita), su Algirdu Paulavičiumi spektaklyje M. Zalytės „Žemės mokestis“ (rež. A. Kėleris, 2007 m. R. Kairytė – Zenta). Įsimintinas ir jos Čelsi Tejer-Vein vaidmuo spektaklyje E. Tompsono „Prie auksinio ežero“ (rež. R. Banionis, 1996 m.).
2019 m. aktorė atsisveikino su teatru ir kolegomis.
Sveikiname gerbiamą aktorę gražaus asmeninio jubiliejaus proga, mylime ir prisimename. Žavimės jūsų nuoširdumu, energija ir elegancija. Linkime geros sveikatos, jaunatviško polėkio bei gyvenimo įvairovės – ieškoti, bendrauti, svajoti…
Fotografijos iš Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos skaitmeninio archyvo, Juozo Miltinio palikimo studijų centro fondų bei aktorės Reginos Kairytės asmeninio archyvo. Fotografijų autoriai – Kazimieras Vitkus, Virginijus Benašas, Edvardas Korizna, Ingrida Žilėnaitė, Gediminas Kudirka, Saulius Saladūnas bei neišaiškinti fotografai.
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Juozo Miltinio palikimo studijų centro informacija
Vasario 24–27 dienomis Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“ vyks 22-oji Vilniaus knygų mugė.
Renginio lankytojams bus antrą kartą suteikta galimybė susipažinti su šalies regionų kultūriniu gyvenimu.
Muzikos salėje įsikūrusioje Lietuvos kultūros centrų alėjoje savo stendą atvers ir Panevėžio rajonas. Visas keturias dienas bus plačiai ir patraukliai pristatomi kultūros centrų vykdomi projektai, edukacinės veiklos, mėgėjų meno sklaida. Vyks ryškiausių rajone įgyvendinamų kultūrinių projektų ir tradicinių renginių video demonstracijos.
Lankytojai kviečiami susipažinti su Paįstrio kultūros centro Juozo Zikaro muziejaus veiklomis, Upytės tradicinių amatų cento amatininkystės tradicijomis, į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą įtraukta Velykų būgno mušimo tradicija Aukštaitijoje, kulinarinio paveldo programa „Bernatonių sūrio šventė“, edukaciniu projektu „Brass virusas“. Veiks ekspozicijos, supažindinančios su karaimų kultūra, Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos istorija.
Mugės dalyviai ir svečiai turės galimybę sužinoti apie viso regiono mėgėjų meno dalyvius sutraukiančius Panevėžio rajone vykstančius tradicinius renginius: Aukštaitijos regiono kapelų šventę „Kapelmaušis“, Lietuvos armonikininkių varžytuves „Petronės armonika“, šalies dainuojamosios poezijos festivalį „Stygos danguj“, Aukštaitijos regiono entokultūros stovyklą „Etnosmilga“, modernaus meno festivalį „Keturiese“, Aukštaitijos regiono klojimo teatro festivalį „Po Bitės sparnu“ ir kitus.
Mugės lankytojai galės su kultūros centrų vadovais gyvai pabendrauti kūrybiniuose susitikimuose.
Muzikos salės didžiąją sceną drebins Šilagalio kultūros centro ir Lietuvos varinių pučiamųjų instrumentų orkestrų asociacijos programa – didžiosios orkestrų lenktynės „Vario audra“.
Susipažinti su Panevėžio rajono savivaldybės kultūros stendo programa galima čia
1934 metų pradžioje Panevėžio miesto savivaldybėje buvo užregistruota 1 000 bedarbių. Tuo metu mieste gyveno apie 23 000 gyventojų, taigi, maždaug kas 23-ias buvo bedarbis. Savivaldybė įvairiais viešaisiais darbais – gatvių grindimu, kelių statyba, griovių kasimu – nors kelioms dienoms per savaitę aprūpindavo bent po 600 žmonių.
2021 metų pradžioje Užimtumo tarnybos Panevėžio klientų aptarnavimo skyriuje oficialiai registruota 8630 miesto bedarbių. Mieste tuo metu gyveno apie 84 000 panevėžiečių, taigi, beveik kas 10-tas buvo bedarbis. Laisvų darbo vietų registruota apie 200. Per 2020 metus Panevėžio miesto savivaldybė miesto gyventojų socialinės paramos reikalams skyrė per 12,6 mln. eurų savivaldybės biudžeto lėšų, t.y. daugiau kaip 11 procentų viso metų biudžeto.
Minint Lietuvių kalbos dienas, vasario 22 d. 17.15 val. Panevėžio apskrities G. Petkevičaityės-Bitės viešosios bibliotekos konferencijų salėje vyks Emilijos Valentinavičienės knygos „Tekėje saulala Šaukliuos“ pristatymas. Renginyje dalyvaus Lietuvių kalbos draugijos pirmininkė prof. dr. Genovaitė Kačiuškienė, knygos redaktorė ir leidėja Lionė Lapinskienė. Vakaro metu skambės Donato Čemerio muzika. Renginį ves bibliotekos kultūrinių renginių organizatorė, poetė Elvyra Pažemeckaitė.
Kviečiame skaityti knygos redaktorės ir leidėjos, Komunikacijos centro „Kalba. Knyga. Kūryba“ vadovės Lionės Lapinskienės anotaciją.
Ir atsirita saulala su gimtuoju žodžiu iš Šauklių…
Emilijos Valentinavičienės knyga „Tekėje saulala Šaukliuos’“ yra išliekamąją istorinę vertę turintis įdomus, gimtąja šiaurės aukštaičių panevėžiškių tarme parašytas pasakojimas apie vienos giminės gyvenimą Šauklių kaime (Spirakių parapija). Tokį įspūdį iš pirmo žvilgsnio galėtų susidaryti ne vienas skaitytojas.
Ir jis… būtų neteisus, nes šioje knygoje, nenuobodžiai kalbėdama, talentinga autorė sugeba įamžinti daug daugiau. Tai Anykščių krašte savo šaknis turinti dramatiška prosenelių istorija, tai ir kitų aplinkinių kaimų gyventojų kasdienybė, jų noras ir pastangos gyventi, mylėti, išlikti sudėtingų XX a. įvykių sūkuriuose. Tai ir meniškai kartų kartoms perduoti vertybiniai priesakai: „Nori turėti – dirbk“, „Savo tėvus ir kitus artimuosius mylėk ir gerbk“, „Neužmiršk Dievo, dainos ir darbo“.
Kadangi autorė 20 metų (1962–1982) gyveno Panevėžyje, rasime spalvingų epizodų ir iš jo gyvenimo. Argi nebus įdomu sužinoti, kas dekoravo anuometinės „Panevėžio tiesos“ redakcijos sieną, kad žurnalistams būtų jaukiau dirbti, kodėl vieną savaitgalį viename daugiabutyje nugriaudėjo toks sprogimas, kad smalsuoliai ir iš aplinkinių namų subėgo žiūrėti, kas ten nutiko, ką darė vaikų lankyti į Margių g. atvažiavusi ir jų namie neradusi Mamutė ar kas vieną birželį pravirkdė visą žiūrovų salę miesto Bendruomenių rūmuose…
O kur dar emocinio pakilimo, Lietuvai rikiuojantis Baltijos kelyje ar kitų tautai svarbių įvykių grandinėje, kupini metai gyvenant Piniavoje! Gyvenimas puoselėjant grožį sau, džiaugsmas turint su vyru Kazimieru sukurtą gražią šeimą, saviraiška su krašto literatais, koncertai su šauniomis bendramintėmis piniavietėmis, iš jaunystės dienų neapleidžiantis ir vis naujų dvasinių paskatų gyventi ir kurti suteikiantis giedojimas kartu su brangiomis sesutėmis taip mylimoj Spirakių bažnytėlėj…
Taigi, minėdami Tradicines lietuvių kalbos dienas, jau ne pirmus metus vykstančias Lietuvoje, ir švęsdami metines mūsų Valstybei brangias šventes – Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją, kartu pasitikime ir neeilinę ir Panevėžio kraštui vertingą knygą su Emilijos į savą gyvenimą iš Mamutės lūpų išsineštu gražiu Šauklių šnektos žodžiu.
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos informacija
Nuo vasario 14 d. visuomenei yra prieinama tik atnaujinta kultūros paveldo portalo epaveldas.ltversija. Išlaikęs paraleliai veikusių pirmtakų esminius funkcionalumus ir papildytas inovatyviomis paslaugomis, portalas suteikia vartotojams interaktyvią ir modernią erdvę, kurioje suskaitmenintas kultūros paveldas yra gyvas ir gali būti pakartotinai naudojamas. Ypač daug galimybių atsiveria LIBIS sistemoje savo tapatybę patvirtinusiems vartotojams, nes be atskiros registracijos (prisijungiant tai pačiais duomenimis) galima naudotis šiomis paslaugomis:
naudotis personalizuotu virtualių parodų kūrimo įrankiu, kuris leidžia kuriant parodą naudoti portale epaveldas.lt saugomą ir publikuojamą turinį. Parodą galima viešai paskelbti portale ir (arba) jos nuoroda pasidalinti su draugais;
klausytis muzikos iš atpažintų natų, priskirtų tam tikram kūriniui. Naudotojų patogumui galima rinktis partitūras, lėtinti ar greitinti grojimo tempą, sekti natas;
pagal geografines koordinates vizualiai susieti esamus ir istorinius žemėlapius su suskaitmenintais ir per epaveldas.lt pasiekiamus kultūrinio paveldo objektus. Sukurta žemėlapių pateikimo paslauga leidžia pasirinkti norimus istorinius žemėlapius ir matyti jų sąsajas su esamu žemėlapiu, taip pat pagal pasirinktus žemėlapius žiūrėti atitinkamos geografinės vietovės ir atitinkamo laikotarpio istorines nuotraukas ar kitus skaitmeninius kultūros paveldo objektus. Be to, yra galimybė įkelti savo turimas su atitinkamu žemėlapiu ir jame nurodytais kultūriniais objektais susijusias nuotraukas. Sukurto žemėlapio nuoroda galima pasidalinti su draugais;
kurti kultūros paveldo objektais iliustruotus tinklaraščius apie kultūrą, istoriją, miestus, Lietuvos žinomus žmones ar kitomis temomis. Portalo vartotojai gali pasitelkti tinklalapių kūrimo įrankį, kuris leidžia iliustracijoms naudoti portale saugomą ir publikuojamą turinį.
Siekiant užtikrinti kokybišką paiešką veikia „vieno langelio“ principu grįsta paieška visuose epaveldas.lt pateiktuose duomenyse ar metaduomenyse, todėl naudotojai gali gauti išsamią informaciją pagal tam tikrą raktinį žodį, frazę ir (ar) kitus paieškos kriterijus, ją peržiūrėti, taip pat matyti kitus atitinkamo formato, iš atitinkamos informacinės sistemos ar kitais ryšiais su pasirinktu skaitmeniniu kultūros paveldo turinio objektu susijusius objektus.
Galima naudotis ir patikslintąja paieška, įvedus informaciją į atitinkamus langelius, gaunami konkretesni ir glaustesni paieškos rezultatai. Ši paslauga palengvina moksliniams tyrimams reikalingo skaitmeninto turinio paiešką ir analizę, leidžia pagal nustatytus kriterijus atrinkti ir įvairiais pjūviais analizuoti turinį.
Be to, kiekvienas portale esantis suskaitmenintas kultūros paveldo objektas turi licencijas, kurios leidžia skelbiamu turiniu teisėtai dalintis pasirinktomis sąlygomis. Turinys pažymėtas „Creative Commons“ licencijomis ir Europos kultūros paveldo portale „Europeana“ naudojamų pareikščių žymomis. Šie įrankiai skirti reguliuoti, kokia apimtimi autorių teisių apsauga galios ženklinamam turiniui. Suskaitmeninto kultūros paveldo objektų ženklinimas licencijomis sukuria palankesnes sąlygas naudoti suskaitmenintą kultūros paveldo turinį tiek asmeniniais, tiek ir komerciniais tikslais bei išvengti portale viešinamų kultūros paveldo objektų panaudojimo be jų autorių teisių turėtojų leidimo.
Atnaujintas epaveldas.lt portalas ir toliau lieka didžiausias skaitmeninto Lietuvos kultūros paveldo masyvas. Šiuo metu portale sukaupta per 280 tūkstančių kultūros paveldo objektų. Šis skaičius nuolat didėja – naujus skaitmenintus dokumentus, garso ir vaizdo įrašus Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka į portalą kelia kartu su 24 partneriais: bibliotekomis, muziejais, archyvais ir kitomis atminties institucijomis.
Kilus klausimų ar prireikus pagalbos dėl naujojo portalo naudojimo prašome kreiptis el. paštu epaveldas@lnb.lt.
Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos informacija
Liudvika Marija Adomavičiūtė (1932–2014)– režisieriaus Juozo Miltinio mokinė, teatro aktorė prigimties apdovanota ir grožiu, ir gabumais, tik nepelnytai primiršta.
Gimė 1932 m. vasario 13 d. Kaune. Vėliau su šeima persikėlė gyventi į Panevėžį.
Lankė režisieriaus Juozo Miltinio vadovaujamą Teatro studiją (baigė 1949 m.), mokėsi Panevėžio 2-oje vidurinėje mokykloje, baigė Darbo jaunimo mokyklą.
1950–1971 m. vaidino Panevėžio dramos teatre. Atsiskleidė kaip plataus spektro aktorė, sukūrė psichologiškai sudėtingus vaidmenis spektakliuose pagal A. Čechovo, F. Diurenmato, A. Arbuzovo, V. Rozovo, B. Nušičiaus ir lietuvių dramaturgų kūrinius.
Talentinga aktorė teatre dirbo 21 metus, sukūrė daugiau kaip 60 vaidmenų. Vaidmenims būdingas subtilus emocingumas, psichologizmas.
Nusifilmavo Panevėžio dramos teatro aktorių sukurtame mėgėjiškame begarsiame vaidybiniame filme „Nei šis, nei tas…“ (rež. Gediminas Karka, operatoriai Kazimieras Vitkus, Petras Slapinskas, 1957 m.); sukūrė Samdinės vaidmenį kino filme „Šulinys“ (rež. Ilja Rud-Gercovskis, Lietuvos k. s., 1966 m.).
Mirė 2014 m. birželio 10 d. Panevėžyje.
Įsimintiniausi Liudvikos Marijos Adomavičiūtės vaidmenys Panevėžio dramos teatre:
Irina – V. Goldfeldas „Užburtas veidrodis“ (rež. Vaclovas Blėdis), 1951 m. Maša – A. Čechovas „Žuvėdra“ (rež. Juozas Miltinis), 1954 m. Slavka – B. Nušičius „Dr“ (Filosofijos daktaras) (rež. Jonas Alekna, Donatas Banionis), 1956 m. Ponia Elvsted – H. Ibsenas „Heda Gabler“ (rež. Juozas Miltinis, Vaclovas Blėdis), 1957 m. Rozarija – E. de Filippas „Mano šeima“ (rež. Jonas Alekna), 1959 m. Lida – O. Stukalovas „Kortų namelis“ (rež. Vaclovas Blėdis), 1959 m. Anna Petrovna– A. Čechovas „Ivanovas“ (rež. Juozas Miltinis), 1960 m. Liuda Rugienė – J. Josadė „Nepalik manęs, Liuda“ (rež. Vaclovas Blėdis), 1963 m. Tania – A. Arbuzovas „Tania“ (rež. Vaclovas Blėdis), 1963 m. Niura – V. Rozovas „Vestuvės“ (rež. Juozas Miltinis), 1964 m. Katrė– B. Sruoga „Pavasario giesmė“ (rež. Juozas Miltinis), 1965 m. Fryda Fiurst – F. Dűrrenmattas „Frankas V“ (rež. Juozas Miltinis), 1969 m.
Kviečiame domėtis teatro istorija bei prisiminti aktorius, kurie kartu su režisieriumi Juozu Miltiniu kūrė Panevėžio teatrą ir garsino mūsų miestą!
Fotografijos iš Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Juozo Miltinio palikimo studijų centro fondų. Fotografijų autoriai – Kazimieras Vitkus ir neišaiškinti fotografai.
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Juozo Miltinio palikimo studijų centro informacija
Šią savaitę švenčiame vieną svarbiausių mūsų Valstybės švenčių – Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Įdomu, kad 1924 metais panevėžiečiams Vasario 16-oji buvo netgi dviguba šventė – tą dieną pasirodė ir pirmasis miesto laikraščio „Panevėžio balsas“ numeris. Leidinys prisistatė kaip „savaitinis politikos, ekonomijos, visuomenės ir literatūros laikraštis“, redaktoriumi-leidėju pasirašė Stasys Liutkevičius. Savaitraštis leistas ketvirtadieniais, jo kaina – 25 centai. O laikraščio misiją leidėjai skaitytojams pristatė ryžtingai nusiteikę būti objektyviais:
„Mūsų Tikslas. Panevėžiui reikalingas laikraštis. Šioji mintis žibtelėjo dar 1919 metais kelių panevėžiečių galvose. Ir tik po penkerių metų mintis įsikūnija į gyvenimą. Šiandien pradeda eiti „Panevėžio balsas“. Panevėžio miestas nemažas, apskritis didelis. Panevėžys – rytinės Lietuvos centras. Reikalų aibės, gyvenimas kruta, slenka pirmyn. Sostinės spauda apie provinciją mažai tesirūpina, gal ir neturi galimybės – į sostinės spaudą tik retkarčiais tepakliūva kokia žinutė apie provinciją. „Panevėžio balso“ ir bus pirmasis uždavinys rūpintis visais vietos reikalais, rodyti kas yra gera ir bloga, kas sektina ir kas smerktina, kas padaryta ir kas dar reikia daryti. Visi vietos apsireiškimai ras vietos „Panevėžio balse“. Mūsų Panevėžio kampas surištas su visa Lietuva. „Panevėžio balsas“ nepraeis tylomis pro visos Lietuvos gyvenimą – pro jos džiaugsmus, rūpesčius ir vargus. Įvykiai pasauly ar nebus užmiršti. Partijų ir tautiniams ginčams, rietenoms ir neapikantai „Panevėžio balse“ vietos nebus.
Redakcija“
Nuotraukoje – Panevėžio pašto, telegrafo ir telefono tarnautojai mini Vasario 16-ąją – Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Panevėžys. 1938.02.16. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, F8-780
LR Seimo Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalio „Tarnaukite Lietuvai“ kandidatų vertinimo komisijos posėdyje buvo apsvarstyti pateikti kandidatai ir slaptu balsavimu išrinkti 2022 metų laureatai. Už filantropinę veiklą, ypač jaunų žmonių saviraiškos skatinimą ir rėmimą bus pagerbta panevėžietė, choreografė, vaikų ir jaunimo liaudiškų šokių ansamblio „Grandinėlė“ vadovė, 2009 m. bei 2012 m. „Metų panevėžietės“ vardą pelniusi Zita Rimkuvienė.
Kiti šios nominacijos laureatai – Akmenės rajono moterų klubas „Akmenietė“, Juozapas Romas Liekis, Jolanta Pupkienė.
Už parlamentarizmo tradicijų puoselėjimą, pilietiškumo ir demokratijos skatinimą bus apdovanoti Leonas Jankauskas, Vytautas Martinkus, Leonas Milčius ir Vaclovas Vingras; už savanorystės kultūros sklaidą Lietuvoje – Jūratė Caspersen, Violeta Schuetz, Sondra Simanaitienė, Andrius Šašys; už visuomeniškai aktualią publicistiką, ugdančią tautiškumą ir dvasines vertybes – Jonas Kiriliauskas, kino studija „Mėgėjas“, Kazys Misius, Juozas Pabrėža.
Medalis skiriamas siekiant skatinti Lietuvos visuomenę ir užsienio lietuvių bendruomenę neatlygintinai dirbti valstybės labui ir jos gerovei, reikšti ir įgyvendinti pozityvias idėjas, brandinančias visuomenės pilietiškumą, tautinę savimonę ir kultūrinį sąmoningumą.
Medalis už visuomeninę veiklą skiriamas fiziniams ir juridiniams asmenims – Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių piliečiams, piliečių bendruomenėms, asociacijoms ir kitiems asmenims, atitinkantiems medalio skyrimo kriterijus. Kandidatūras medaliui teikia valstybės ir savivaldybių institucijos, įstaigos, asociacijos, mokslo, mokymo, kultūros įstaigos, piliečių bendruomenės, labdaros organizacijos ir kiti juridiniai asmenys.
Panevėžio miesto savivaldybės Komunikacijos skyriaus informacija
Prisiminkime talentingą ir atsidavusį savo darbui pedagogą, bibliotekininką, poetą Joną Sokolovą, kurio 130-ąsias gimimo metines minėjome vasario 5 dieną.
1892 m. vasario 5 d. Vladimire (Rusija) gimė būsimasis pedagogas, poetas, bibliotekininkas Jonas Sokolovas. Pradinį išsilavinimą gavo namuose. Mokėsi Vladimiro gimnazijoje. 1904 m., šeimai persikėlus į Šują (Rusija), – Šujos gimnazijoje, kurią 1911 m. baigė sidabro medaliu. Tais pačiais metais įstojo į Maskvos valstybinį universitetą. Mokėsi Istorijos-filologijos fakulteto Rusų kalbos ir literatūros skyriuje. 1914–1916 m. J. Sokolovas – universiteto stipendininkas. 1916 m., išlaikęs egzaminus ir apsigynęs diplominį darbą „Bylinos apie Dunojų ir vestuvinės dainos“, gavo pirmo laipsnio diplomą. Mokytojavo Vetlugos (Rusija) valstybinėje gimnazijoje. Dėstė rusų kalbą ir literatūrą bei graikų ir lotynų kalbas. 1918 m. persikėlė į Maskvą ir dirbo 160-oje antro laipsnio mokykloje mokytoju ir vedėju. Tais pačiais metais, tvyrant neramumams Rusijos politiniame gyvenime, pradėta persekioti J. Sokolovo šeima. 1919 m. jis atvyko į Lietuvą ir liko šiame krašte iki gyvenimo pabaigos. 1919 m. pradžioje pradėjo dirbti Vilniuje Švietimo liaudies komisariate bibliotekininku. Lenkams užėmus Vilnių, J. Sokolovas neteko darbo ir buto. Pasitraukė į Kauną. Dirbo Lietuvos švietimo ministerijoje bibliotekininku. Į šį darbą buvo priimtas su sąlyga, kad greitai išmoks lietuvių kalbą. Jis buvo gabus kalboms ir mokėjo rusų, lotynų, vokiečių, graikų kalbas. 1919 m. rugpjūčio mėnesį buvo perkeltas mokytojauti į Panevėžio valstybinę gimnaziją. Dėstė rusų kalbą ir literatūrą, lotynų kalbą, logiką ir filosofijos pradmenis. Panevėžio valstybinė gimnazija turėjo didelę biblioteką. Mokytojas J. Sokolovas jai ilgą laiką vadovavo. Bibliotekoje visada būdavo pilna moksleivių. Kai kurie padėdavo tvarkyti fondus, kiti tiesiog rinkdavosi ką skaityti. Manoma, kad gimnazija specialaus bibliotekininko etato neturėjo, o mokytojas dirbo tik iš geros valios ir potraukio šiam darbui.
1924 m. J. Sokolovas vedė Sofiją Trusovaitę. 1927 m. jaunai šeimai gimė dukrelė Olga. 1929 m. J. Sokolovui buvo suteikta Lietuvos pilietybė. Gavus pilietybę, geriau buvo pradėta vertinti jo kvalifikacija. Pedagogui buvo suteiktas aukštesniosios mokyklos mokytojo vardas, vėliau – vidurinės mokyklos vyresniojo mokytojo vardas. J. Sokolovas buvo aktyvus pedagogų tarybos narys, mokytojų profesinės sąjungos Panevėžyje įkūrėjas, spektaklių organizatorius, vienas iš „Meno kuopos“ organizatorių. Šis didis rusų kalbos ir literatūros žinovas tobulai išmoko lietuvių kalbą, skaitė pranešimus apie rusų literatūrą, su mokiniais aptardavo knygas, diskutuodavo su rašytoju Baliu Sruoga, recenzuodamas jo „Rusų literatūros istorijos“ tomus, rašė straipsnius literatūrine tema.
1940 metais, Lietuvoje vykstant politiniams pokyčiams ir trūkstant patyrusių mokytojų, J. Sokolovas paskiriamas Vilniaus pedagoginio instituto etatiniu lektoriumi rusų kalbai ir literatūrai dėstyti. Vėliau mokytojavo Vilniaus lietuvių gimnazijoje, kitose vidurinėse mokyklose. Pokario metais dirbo Vilniaus IV berniukų gimnazijos direktoriumi, vyresniuoju dėstytoju Vilniaus universitete. Nuo 1945 m. spalio mėn. – Vilniaus universiteto Rusų kalbos katedros vedėju. 1946 m. balandžio mėn. jam suteiktas docento vardas. Tačiau tų pačių metų lapkričio mėn., nežinomam asmeniui pateikus neigiamą J. Sokolovo charakteristiką, atleidžiamas ne tik iš Rusų kalbos katedros vedėjo pareigų, bet ir iš dėstytojo pareigų. Vėliau buvo grąžintas į darbo vietą. 1950 m. birželio 12 d. Vilniaus universiteto tarybos sprendimu J. Sokolovas vėl atleidžiamas iš darbo ir kaltinamas tuo, kad neužtikrinęs jam pavestų paskaitų dėstymo marksizmo-leninizmo mokslo pagrindu. Įsidarbina Vilniaus bibliotekiniame technikume. Pastarajame dirbo tik vienerius metus, tačiau paliko moksleivių atmintyje ryškų pėdsaką. Pensinio amžiaus dar nebuvo sulaukęs, tad vertėsi iš santaupų ir gautų vertimų. Apie 1960 m. J. Sokolovo šeima išsikėlė į Kuršėnus, vėliau į Šiaulius.
J. Sokolovas rašė eilėraščius, straipsnius apie Aleksandro Puškino kūrybą, recenzavo Balio Sruogos „Rusų literatūros istorijos“ tomus, į rusų kalbą išvertė Juozo Paukštelio romaną „Kaimynai“ (1959), Kosto Kubilinsko eilėraščius, rengė rusų kalbos programas Lietuvos vidurinėms mokykloms ir kt. Nuo 1919 m. iki gyvenimo pabaigos J. Sokolovas aktyviai dalyvavo Lietuvos kultūriniame gyvenime. Bendravo su to meto šviesuomene – Julijonu Linde-Dobilu, Jonu Jablonskiu, Gabriele Petkevičaite-Bite, Eduardu Volteriu ir kitais, kurie sunkiais gyvenimo momentais jį rėmė ir palaikė. J. Sokolovo mokiniais yra buvę ir su pagarba jį minėję rašytojas ir pedagogas Rapolas Šaltenis, gydytojas Rimvydas Sidrys, profesorius Jonas Lelis ir daugelis kitų tarpukario, karo, pokario meto moksleivių ir studentų. Knygotyrininkė Žiedūnė Zaveckienė rašė: „<…> šviesaus atminimo J. Sokolovas priklauso tai ne lietuvių tautybės šviesuolių humanitarų plejadai, kuri savo gražiausius gyvenimo metus ir visas kūrybines jėgas atidavė mažai šaliai Lietuvai, tapusiai jiems antrąja tėvyne.“
Mirė J. Sokolovas 1966 m. spalio 26 d. Šiauliuose, ten ir palaidotas.
Iš buvusių J. Sokolovo mokinių atsiminimų
Teisininkas, rašytojas Henrikas Lukaševičius prisiminė: „Turėjom Panevėžy taip pat didelio masto, tiesiog nuostabų lotynų kalbos mokytoją rusą Sokolovą <…>. Ypatingai gražios išvaizdos vyras, juodom garbanom <…>. Dėvėjo storo stiklo akinius, dantyse tiesi, šmaikšti pypkutė. Buvo savo dalyko tiesiog virtuozas. Jis taip mokėjo perduoti lotynų kalbos, ypač poezijos grožį, kad mes buvom sužavėti. Jis išmokė mus girdėt, kaip pasikartojančiuose garsuose atsispindėdavo turinys. Pavyzdžiui, kaip garsas š-š-š kartojosi miško ošimo aprašyme. Kaip garsas už-už-ž-ž girdėjos jūros garsų vaizdavime <…>. Įkvėpti to grožio, mes mokėmės atmintinai ištisus lotyniškus eilėraščius ir Cicerono kalbas taip, kad aš po 40 metų dar šiandien, vidurnakty prikeltas, galiu atmintinai išdeklamuoti kokias 45 minutes be pertraukos.
Pats Sokolovas, pradėdamas dėstyti kurį lotynų autorių, mėgdavo klasėje išdeklamuoti puslapių puslapius. Žinodamas tą jo „silpnybę“, prieš jam pradedant dėstyti „Eneidą“, aš prisėdau ir išmokau ilgus gabalus iš atskirų vietų. Mokytojui deklamuojant ir priėjus prie man žinomos vietos, aš iš suolo pradėjau paskui jį pusbalsiu kartoti. Nustebęs Sokolovas parodė man pirštu keltis. Aš atsistojau ir tęsiau eilėraštį balsiai toliau. Kai mano išmoktos eilutės artėjo prie galo, aš ėmiau lėtinti tempą. Tada mokytojas pagavo ir tęsė toliau. Taip mes pasikeitėme kelis kartus, kol užbaigti man atiteko paskutinės eilutės. Sokolovas, nieko nesakęs, atvertė žurnalą ir parašė man penketuką. Pagal Sokolovo tvarką, tai buvo kažkas nepaprasto, nes jis sakydavo, kad penkiems moka ponas Dievas, keturiems – jis, o trejetukui – geras mokinys…“
Profesorius, gydytojas Jonas Lelis rašė: „Bet štai į mūsų klasę atėjo naujas lotynų kalbos mokytojas, rusas emigrantas, bet taisyklingai kalbąs lietuviškai Jonas Sokolovas <…>. Nors ir turėdamas keistumų, o gal kaip tik dėl jų, mokytojas ne tik labai greit sudomino mus lotynų kalba, bet ir privertė ją pamėgti. Kartu pamėgom ir jį patį, nes pajutome, kad tai neeilinis, labai patyręs pedagogas eruditas, įdomus, originalus žmogus.
Mokytojas Sokolovas dažnai surengdavo triukšmingą kokio nors romėnų poeto kūrinio kolektyvinį deklamavimą. Stovėdamas priekyje, rankomis dirigavo, o galvos judesiais ir mimika pritardavo tam mokiniui, kuris pirmas pastebėdavo ir deklamuodamas pabrėždavo turinį atitinkančius garsus. Klasėje netylant triukšmui, stikliniame durų lange pasirodydavo nepatenkintas direktoriaus Lindės-Dobilo veidas. Sokolovas, nė kiek nesutrikęs, apsimesdavo esąs laimingas, kad pats direktorius pagaliau suprato, kaip puikiai mokytojas darbuojasi klasėje. Linksmai žvilgtelėjęs į direktorių, jis dar karščiau makaluodavo rankomis. O direktorius, nors ir nelabai sužavėtas tokia metodika, o ypač keliamu triukšmu, pasitraukdavo nuo lango duryse. Šiuo metodu, šėlstant klasei, Sokolovas įkaldavo mums į galvą pasirinktus romėnų poezijos šedevrus visam gyvenimui.
Po karo pensininkas Sokolovas gyveno su žmona Vilniuje, kukliame dviejų kambarių bute Etmonų gatvėje prie Filharmonijos. Nuobodžiaudamas dažnai aplankydavo mokinius, gyvenančius Vilniuje, kurie jį džiaugsmingai sutikdavo. Kaip anksčiau, tebebuvo guvaus proto, viskuo besidomintis intelektualas.“
Pedagogas, rašytojas Rapolas Šaltenis prisiminė: „Apie Sokolovą daug rašyta mano dienoraštyje: ,,IX.30. šiandien Sokolovas buvo ramesnis nei kitomis dienomis. Nieko neklausinėjo, tik pasakojo apie Cicerono laikotarpį, apie romėnų teismus, vis idealizuoja romėnus, nuolat vis primena: „Būkit kaip romėnai!“ Na, jis pats tikrai atrodo kaip romėnas: veidas įdegęs saulėje, net rudas, plaukai melsvai juodi, garbanoti, nuo kaktos kiek nuskusti, kad kakta atrodytų aukštesnė. Visuomet tiesus, atsilošęs, klasėje tik stačias. Ką darydamas, karščiuojasi, kalba skubiai, net seilėmis taškydamasis; lentoje jam rašant, lūžta, dulka kreida. Vis šaukia, kad versdami lotyniškus tekstus karščiuotumėms – „liptume ant sienų.“
Bibliotekoje lietuviškų knygų maža, o rusiškų daugybė – dar iš caro laikų. Sokolovas prikalbina mane pratintis skaityti rusiškai. Iš pradžių duoda lengvas pasakėles, o vėliau jau perskaičiau Puškino „Kapitono dukterį” ir porą Žiulio Verno romanų. Taigi jau gimnazijoj aš šiek tiek pramokau rusiškai ir universitete man buvo lengva toliau jos mokytis. Už tai aš labiausiai dėkingas mokytojui, o ne už lotynų kalbą, dėl kurios penkis ar šešis kartus savaitėje „lipdavom ant sienų…“
Gydytojas Rimvydas Sidrys rašė: „Vienas iš įdomiausių tipų mūsų gimnazijoje buvo lotynų kalbos mokytojas Jonas Sokolovas. Jis dėstė mums trejus metus, nuo šeštos klasės. Mes jį vadindavome „Salve“. Tas vardas buvo atsiradęs jau anksčiau. Tikriausiai kilo jis iš vienos mokiniškos tradicijos. Mat Sokolovas buvo knygyno (bibliotekos) vedėjas. Penktadieniais, ketvirtą valandą, jis ateidavo į gimnaziją dalinti knygų. Prie knygyno durų, žinoma, jau laukdavo mokinių būrys. Pamatę ateinantį Sokolovą, mes su juo visada sveikindavomės romėniškai – iškeldavome ranką ir šaukdavome: „Salve, magister“. Kuomet jis pradėjo mums dėstyti, jis jau buvo „Salve“.
Savo pamokas jis vesdavo taip, kaip nė vienas mokytojas. Panašiai kaip lotynų kalbą, dėstydavo mums kultūros istoriją, filosofiją. Kokio nors paprasto sakinio išjudintas, jis imdavo bent pusę pamokos filosofuoti apie literatūrą ar politiką ir taip įdomiai, kad mes išsižioję klausydavome. Sąmojus buvo jo kiekvienos pamokos papuošalas. <…> bejuokaudamas jis prieidavo iki vaidybos, iki pantomimos, ir tai būdavo pačios puikiausios pamokų vietos. Klasė plyšdavo iš juoko, kai jis rodydavo, kaip Enėjas čepsėdamas graužia elnio kaulą ir kartu sako prakalbą savo draugams, kaip verkia namie uždaryta jauna mergaitė, kaip lekuoja uždusęs lenktynininkas arba kaip pūkščia nutukęs pirklys, kaip žygiuoja kariai Romos gatvėmis, kaip poetas sutinka savo draugą Brutą ir t.t. <…> Kitą sykį, skaitydamas Horacijaus eilėraštį „Navis“, jis pavaizdavo laivą, blaškomą audros. Laivo rolę suvaidino jis pats griuvinėdamas ir daužydamasis į suolus. Kaip ir dažnai kad atsitikdavo, mes neiškentėm neįsikišę su savo sąmojum. Šurna iš paskutinio suolo pastebėjo: „Kaip girtas!“ Salve nieko neatsakė, tik pasižiūrėjo, lyg sakydamas: „Na, palauk, argi aš tau neatsilyginsiu“. Ir atsilygino. Tuoj po to jis visa jėga imitavo audros ūžimą, žinoma, visa klasė tuo labai greit užsikrėtė. Mes ėmėme ūžti kaip pasamdyti. Ypač darbavosi „galiorka“ su Šurna priešaky. Salve patylėjo, pagalvojo, ir visiems nutilus pasakė: „Ten, galutiniuose suoluose, kažkam galvos ūžia.“
Ekonomistas, publicistas Vilhelmas Baltušis prisiminė: „Bibliotekos siela buvo mokytojas J. Sokolovas. Man neišpasakytai pasisekė, kad jis mane pasirinko bibliotekininku – vienu iš trejeto jam talkinusių mokinių. Būti jo padėjėju buvo didelė garbė. Prisimenu, koks jis buvo sutrikęs, kai 1940 m. rudenį naujos valdžios nurodymu reikėjo išrūšiuoti knygas į „geras“ ir „blogas” – skirtas sunaikinti. Paėmė jis tada, pamenu, vieną „negerą“ knygą ir liūdnu balsu pasakė, kad tai reta knyga, kuri Paryžiuje kainuotų tūkstantį frankų, o mums liepta ją išmesti. Neįtiko jis pasikeitusiai valdžiai ir išvyko į Vilnių. Prisimenu, atsiuntė jis vienam mano klasės bendramoksliui atviruką, kuriame buvo pavaizduota banguojanti, putojanti jūra, o apačioje jo ranka buvo užrašyti Puškino žodžiai: „pajuodavo jūra melsvoji.“
Vilniaus bibliotekinio technikumo absolventė Aldona Matulaitytė-Staskevičienė rašė: „Ar daug pasitaiko mūsų gyvenimo keliuose mokytojų, dėstytojų, kuriuos prisimename visą gyvenimą, kurių posakius mėgstame cituoti, apie kuriuos pasakojame draugams, vaikams ir anūkams? Mums, buvusiems Vilniaus bibliotekinio technikumo moksleiviams, toks pasitaikė. Tai buvo Jonas Sokolovas – rusų kalbos ir literatūros dėstytojas. Deja, mes buvome jo mokiniai tik vienerius metus ir nežinojome, kad mūsų technikumas jo paskutinė darbovietė, kad ir iš čia jis bus išvarytas, kaip prieš tai buvo išvarytas iš Vilniaus universiteto <…>. Įsivaizduokite būrį pokario Lietuvos kaimo vaikų, daugiausia mergaičių, prastai apsirengusių, nesočiai pavalgiusių, nemokančių rusiškai, bet jau po kelių mėnesių vaidinančių Deniso Fonvizino „Nesubrendėlį“ (kai kuriems visam gyvenimui prilipo literatūrinių herojų vardai) arba kruopščiai rašančių, piešiniais puošiančių mėgstamiausių rusų poetų eilėraščius specialiam stendui.“
Pateikiame Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje retų knygų fonde saugomų J. Sokolovo parašytų straipsnių, publikuotų tęstiniuose leidiniuose, sąrašą. Leidinius kviečiame užsisakyti elektroninių paslaugų portale ibiblioteka.lt. Taip pat galima skaityti ir portale www.epaveldas.lt.
Rengiant informaciją naudotasi leidiniais: Žiedūnė Zaveckienė „Kultūrų sąveika. Jono Sokolovo veiklos ir kūrybos bruožai“ (Vilnius, 2004), „Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija prisiminimuose“ (Panevėžys, 2007), straipsniais „Jonas Sokolovas“, publikuotu „Kuršėnų enciklopedijoje“ (Vilnius, 2005, p. 232) bei Aldonos Matulaitytės-Staskevičienės „Prikeltas iš užmaršties“, publikuotu svetainėje „7 meno dienos“ (https://www.7md.lt/archyvas.php?leid_id=634&str_id=3665).
Galerijoje – fotografijos iš Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyriuje saugomų Elenos Gabulaitės F9, Stasio Juodikio F35, Antano Gabrėno F87, Leono Kuodžio F58, Laimos Rapšytės F70 fondų, Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos istorijos muziejaus archyvo ir Ž. Zaveckienės knygos „Kultūrų sąveika. Jono Sokolovo veiklos ir kūrybos bruožai“.
Kviečiame domėtis!
Informaciją parengė Rasa Ošlapienė Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyrius
2021 metais panevėžiečiai menininkai Vaida Andrijauskaitė ir Dan Hermouet buvusios „Ekrano“ gamyklos teritorijoje sukūrė meninį-istorinį projektą „Dabarties Ekranas“. Jame atskleidė laikmetį, kai viena žymiausių šalies įmonių „Ekranas“, veikusi 1962–2006 metais, gamino spalvinius kineskopus Sovietų Sąjungos ir Vakarų Europos rinkai. Projekto metu buvo užrašyti buvusių gamyklos darbuotojų atsiminimai. Pateikiame atsiminimų ištrauką, pavadinimu „Dievų miškas“: „Jei žemėj būtų pragaras tai pavadinčiau jį antru stiklo cechu. Ten žmonės dirbo sunkiausiai, ypač kūgių šlifavime, ten sukosi mašinos baisios, reikėjo dėvėti didžiulius sunkius žiurstus, ilgus ir toną sveriančius guminius, nes visur tokia sunki klampi grafito masė šlifavimui buvo naudojama. Drėgna, šlapia, karšta, purvina. Ten buvo labai sunku. Maldavau kad manęs ten daugiau niekada nesiųstų dirbti.
Bet buvo dar viena, dar keistesnė vieta pirmam surinkimo ceche, toks šlikeriavimo baras, kuriame kūgius (tą galinę ekrano dalį) klijuodavo su priekine ekrano dalimi. Patalpa visada buvo užrakinta kad pašaliniai negalėtų įeiti, na toks beveik kaip kalėjimas. Darbuotojai vilkėjo juodais ir rožiniais dryžiais margintą uniformą, juos retai kada matydavome vaikštant koridoriais ir tai tik naktimis, kai valdžios mažiau būdavo, šiaip niekas jiems neleido vaikščioti kur panorėjus. […] Visas skyrius baisiai acto esencija atsiduodavo, taip per nosį duodavo stipriai, kad kitą kartą tos vietos vengdavai iš toliausiai, eidavai per aplinkui. Mat actas buvo gausiai maišomas į klijų receptūrą. Šlikeris, taip vadinami klijai, buvo gaminami su švino oksidu ir visa likusia Mendelejevo lentele, ten daug kas buvo dedama, bet užtat algos buvo didžiulės, 500 rublių sovietmečiu, kas tais laikais buvo nežmoniški pinigai. Darbuotojai gaudavo nemokamą maitinimą, įvairias privilegijas […], kasdien dar ir obuolių sulčių davinį, kad pektino organizmas gautų ir dar parsinešdavo namo kefyro, kaip tokią, tipo, apsaugą nuo sunkiųjų metalų. Kartą į metus, čia dar anksčiau, darbuotojams ir plaukų sruogeles iškirpdavo, tikrindavo laboratorijoje ar organizme neprisikaupę švino. Kartais, naktimis, darbuotojai prasprūsdavo pro akylus meistrus cigaretės pertraukėlėms lauke. Matydavau juos lėtai tamsoje atlinguojančius kaip personažus iš „Dievų miško“ su dryžuotomis uniformomis…“
Nuotraukoje – „Ekrano“ gamyklos teritorija. Vlado Bukėno nuotrauka. Iš: Ekranas: keturiasdešimt prasmingo darbo metų. 2002
Šiais metais minime istorikės, pedagogės, humanitarinių mokslų daktarės Onos Maksimaitienės 120-ąsias gimimo metines. Ona Girčytė-Maksimaitienė gimė 1902 m. vasario 5 d. Sankt Peterburge (Rusija). 1927 m. baigė Kauno universiteto Humanitarinį fakultetą. 1935–1944 m. ji mokytojavo Panevėžio mergaičių gimnazijoje, 1944–1948 m. dėstė Panevėžio mokytojų seminarijoje, 1948–1957 m. – Panevėžio berniukų gimnazijoje. 1957 m. išvyko gyventi į Vilnių. Parašė knygų iš Lietuvos istorijos, istorinės geografijos, sudarė Lietuvos žemėlapių. Išleido knygą „Iš Panevėžio istorijos“ (1992), po mirties išleista jos monografija „Panevėžio miesto istorija“ (2003). Mirė 1999 12 10 Vilniuje, palaidota Panevėžyje. Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyriuje saugomas Onos Maksimaitienės fondas F88.
Ištrauka iš O. Maksimaitienės atsiminimų apie gyvenimo laikotarpį Panevėžyje (1935–1957)
<…> Nuo 1935 m. rudens pradėjau dirbti Mergaičių gimnazijoje. Direktorė buvo Marija Giedraitienė, inspektorė – Honorata Jasaitytė. <…> Dėsčiau vyresnėse klasėse istoriją, visuomenės mokslą, psichologiją ir logiką. <…> Prie pamokinio darbo greit prisidėjo ir saviveikla. Turėjau istorikų būrelį, kuris padėjo mėgstantiems istoriją gilinti savo žinias. <…> Jau pirmaisiais mokslo metais buvau surengusi su grupe masinių išvykų į Upytę. Mokiau mokinius dailiojo skaitymo ir duodavau progos viešai deklamuoti. Kartą net buvau parengusi mokinius dalyvauti miesto dailiojo skaitymo konkurse ir jame viena mokinė laimėjo prizą. Kai 1936 m. visoje Lietuvoje vyko 700-ųjų Saulės mūšio metinių paminėjimas, aš dariau pranešimą miesto visuomenei ir mokyklos mokiniams. <…> Teko dirbti ir Skautų organizacijoje. Buvau Panevėžio tuntininke. <…> Kaip karininko žmona, aktyviai dalyvavau Kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų draugijoje, kur teko būti pirmininkės pavaduotoja <…>. Įžengus į Lietuvą Raudonosios armijos daliniams, Mergaičių gimnazijos rūmai buvo užimti įgulos ligoninės. Teliko viena klasė darbams baigti. Juos baigę, išsiskirstėme atostogų. Nuo rudens atvažiavo naujas direktorius Jonas Navasaitis, bendras abiem gimnazijoms. Esant vienam direktoriui, buvo paskirti po 2 inspektorius kiekvienai gimnazijai: Mergaičių gimnazijai – O. Maksimaitienė ir A. Kasperavičius. <…> Mokslo metų eigoje buvau perkelta inspektore į I gimnaziją, nes pasikeitė direktorius – atvažiavo 1941 m. kovo mėn. Jonas Keisminas vadovauti abiem gimnazijoms. Vietoj manęs inspektoriumi Mergaičių gimnazijoje buvo paskirtas Vincas Mockus. I gimnazijoje teko dirbti iki 1941 m. vidurio ir būti direktoriaus pavaduotoja. J. Keisminas neilgai dirbo direktoriumi, nes buvo nužudytas gimnazijos kieme, o jos direktoriumi tapo J. Elisonas. 1941 m. birželio 14 d. teko pergyventi masinę deportaciją. Būnant Velykuškiuose (Zarasų r.), 1941 m. birželio 22 d. prasidėjo karas ir vyras išvyko į karą. Likau su vaikais. Rugpjūčio mėn. nuvykus į Panevėžį, sužinojau, kad direktoriumi paskirtas P. Būtėnas, bus atskiros mergaičių ir berniukų gimnazijos, o aš būsianti perkelta į Mergaičių gimnaziją mokytoja. <…> Teko dirbti ir gyventi vokiečių okupacijos sąlygomis. <…> 1943–1944 m. darbo sąlygos pablogėjo dar ir dėl to, kad gimnazijos patalpas paėmė ligoninė. Teko talpintis I amatų mokykloje, kur dirbome dviem pamainomis. <…> Mergaičių gimnazijos darbe įvyko didelių sutrikimų, kai ir Amatų mokyklos patalpų prireikė ligoninei. Mergaitėms buvo pranešta, kad skirstytųsi, kol bus surastos patalpos. <…> Mokykla kilnojosi iš vienų patalpų į kitas, kol pagaliau išsikėlė į užmiestį, į advokato Č. Petruškevičiaus vilą. Dirbant trimis pamainomis, susitalpinom. <…> O karas tebevyko. <…> Jau liepos 21 d. (1944 m.) atskrido tarybiniai lėktuvai ir išmetė keletą bombų, kilo gaisrai. Naktis į liepos 22 d. buvo tikra pragaro naktis. Sprogimai vyko aplink visą miestą, siautėjo gaisrai, kurių negesino. Anksti rytą mačiau iškeliaujančią vokiečių kuopą, o jau 7 val. mačiau žygiuojančius tarybinius karius. Pasivaikščiojus po miestą mačiau, kad abiejų gimnazijų rūmai, amatų mokykla, prekybos mokykla, dvi pradinės mokyklos sveikos. <…> Atvykus į Panevėžį atkurti 1936 m. likviduotą mokytojų seminariją Vincui Makutėnui, nuo 1944 m. spalio 15 d. tapau Mokytojų seminarijos direktoriaus pavaduotoja. <…> Darbo sąlygos pagerėjo, kai 1945 m. balandžio mėn. seminarija buvo perkelta į naujus rūmus Kranto g. 18, buvusius lenkų gimnazijos. Nors labai patiko darbas Mokytojų seminarijoje, bet 1948 m. pavasarį man buvo pranešta, kad paduočiau pareiškimą persikelti nuo rudens į I gimnaziją mokytoja. Paaiškėjo priežastis, kad į vadovaujančius postus reikalingi partiniai darbuotojai, o aš nesutikau stoti į partiją. <…> I vidurinėje mokykloje dirbau iki 1957 m. rudens, kai perėjau dirbti į Mokslų akademijos Istorijos institutą moksline bendradarbe.
Iš: Maksimaitienė, Ona. Apie mokytojos darbą Panevėžio mergaičių gimnazijoje. Vilnius. 1990.07.24. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, Onos Maksimaitienės fondas F88-24-1
Ištrauka iš Panevėžio mokytojų seminarijos IV laidos (1944–1948) absolventės Paulinos Cemnolonskaitės-Juodikienės atsiminimų apie mokytoją O. Maksimaitienę
Mūsų istorijos mokytoja. Nedidukė, smulki, visada tvarkinga, santūri. Per jos pamokas klasėje vyraudavo darbinga nuotaika. Kai viena atsakinėdavo, klausydavom visos, nes mokytoja ne tik tikrindavo žinias, bet visada pataisydavo nesklandų sakinį. Skatino kalbėti aiškiai, suprantamai, taisyklingai. Knygų neturėjom, tad labai atidžiai klausydavom mokytojos pasakojimų. <…> Gyvenom su mokytoja Maksimaitiene toje pačioje gatvėje – Pušaloto. Jos namas – toliau nuo gatvės. Priekyje gėlynai, veja. Tik pokario metais visas buvęs grožis virto lysvėmis. Augo įvairios daržovės, bulvės. Mokytojos atlyginimas nedidelis, trys mažamečiai vaikai. Sukosi kaip išmanydama, niekam nedejuodama. Žinojo, kad visiems sunku. Ir tikėjosi – bus lengviau, kai vyras grįš iš fronto. Negrįžo… <…> Į mūsų laidos susitikimus iš Vilniaus visada atvykdavo. Tokia skubanti, susirūpinusi. Būtinai kalbėdavo – sklandžiai, turiningai, be jokių užrašų. Nusifotografuodavo su mumis. O 1999 m. visam laikui sugrįžo į Panevėžį. Būrys panevėžiečių, jos buvusių mokinių, su gėlėmis laukėm prie kapinių vartų. Mokytoja atgulė šalia savo vyro. Lankom jos kapą Ramygalos gatvės kapinėse. Panevėžiečiai savo mokytojų nepamiršta. Rugsėjo 1-ąją padedame gėles ant visų savo mokytojų kapų. O jų jau nemažai…
Ištrauka iš Panevėžio mokytojų seminarijos IV laidos (1944–1948) absolvento Vlado Rutkausko atsiminimų apie mokytoją O. Maksimaitienę
<…> Man atrodo, kad mokytojos Maksimaitienės ir kūryba, ir visas jos gyvenimas buvo čia – Mokytojų seminarijoje. Tai bitė motinėlė. Ant jos pečių visas Mokytojų seminarijos auklėjamasis darbas. O ji, menkutė, rimtai ir blaiviai išlaikė visos seminarijos pedagoginio gyvenimo testą su visais profesiniais uždaviniais. Jai, kaip pedagogei, buvo svarbu ne tik bendras auklėjamasis mokyklos darbas su visais administraciniais rūpesčiais, bet ir kokie mes, jos mokiniai, būsime kaip pedagogai savajame darže: ir pamokoje, ir gyvenime. O jame būtume pilnavertiškai pasiruošę iškelti ne tik profesines, bet ir moralines vertybes. O tai mokytoja Ona Maksimaitienė ir rodė visiems mums savo pavyzdžiu.
Ištraukos iš: Panevėžio mokytojų seminarijos IV laidos (1944–1948) absolventai apie savo mokytojus: [atsiminimai] / sudarė Paulina Cemnolonskaitė-Juodikienė, Silvija Žiaunytė-Vilkončienė. Panevėžys, Vilnius. 2009–2010 m. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, Vytauto ir Silvijos Vilkončių šeimos fondas F154-77
Galerijoje – fotografijos iš Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyriuje saugomų Onos Maksimaitienės fondo F88, Elenos Gabulaitės fondo F9, Laimos Rapšytės fondo F70, Irenos Moigytės fondo F96, Almonijos Marcinkevičiūtės-Bernadišienės fondo F92, Motiejaus Lukšio fondo F68, Emilijos Juzulėnienės fondo F116, Pavienių rankraščių fondo F8
Informaciją parengė Sigita Marcinkevičienė Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyrius
2022 m. vasario 2 dieną minime vieno iš Lietuvos teatro istorijai nusipelniusių asmenų – Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio 170-ąsias gimimo metines. Būsimasis dramaturgas, publicistas, teatro ir visuomenės veikėjas gimė 1852 m. Birželiuose (Panevėžio r.), neturtingų sulenkėjusių bajorų šeimoje. Mokėsi Šiaulių, vėliau Mintaujos (dabar Jelgava) gimnazijose, Rygos telegrafo mokykloje, nuo 1871 m. dirbo Maskvos telegrafe. Studijavo teisę Maskvos universitete, išlaikė privataus advokato egzaminus. Rusijos–Turkijos karo metu 1877–1878 m. tarnavo telegrafistu kariuomenės štabe Besarabijoje (istorinė sritis Moldavijoje ir Ukrainoje). Nuo 1878 m. gyveno ir dirbo telegrafe Kryme.
Grįžęs į Lietuvą, jis gavo tarnybą Karpių dvaruose, kurie buvo išsimėtę po visą Lietuvą. Nuolatine gyvenimo vieta G. Landsbergis-Žemkalnis pasirinko Joniškėlį (Pasvalio r.), kur susibičiuliavo su Gabriele Petkevičaite-Bite. 1914 m. balandžio 24 d. „Lietuvos žinių“ numeryje G. Landsbergis-Žemkalnis rašė: „Apsigyvenęs Joniškėly (Panevėžio apskr. miest.), arčiau susipažinau su namais a. a. Daktaro Jono-Leono Petkevičiaus. Tų namų branduolys – mūsų „Bitė” (G. P.) apsipažinusi anksčiau su lietuvybe ir su ja surištu demokratijos įkvėpimu <…> Daktaro Petkevičiaus namai – buvo židinys, kurs šildė galvojančios jaunuomenės širdis. Tame židiny mokslą einanti jaunuomenė atrasdavo ne tik savo sielos troškimų paguodą, bet ir materialią pašalpą. Ten užgimė ir dabar veikiąs „Žiburėlis“. Jo tikslui, lėšoms įgyti, buvo taisomos loterijos. <…> Loterijos traukimo diena paprastai buvo pritaikoma prie daktaro vardadienio birželio 28 d. (Leonas). <…> Laikui bėgant, laipsniais, ta diena virto stačiai į tautinės puotos dieną. Kaskart lietuviškesni susivažiavimai tapo tautiško kilimo mokyklomis.“ G. Landsbergis-Žemkalnis įsitraukė į lietuvišką veiklą, pradėjo rašyti į „Varpą“, „Ūkininką“, vėliau į „Viltį“, „Vilniaus žinias“. Už dalyvavimą lietuvių nacionaliniame judėjime 1900 m. kalintas Liepojos (Latvija) kalėjime, 1902 m. ištremtas į Smolenską (Rusija). Buvo vienas iš Vilniaus lietuvių šelpimo draugovės steigėjų (1904). Tai buvo pirmoji Rusijos imperijos laikotarpio legali draugija Vilniuje. 1905 m. įsteigė meno draugiją „Vilniaus kanklės“, apie kurią straipsnyje „Teatro reikaluose“, publikuotame 1906 m. kovo 23 d. „Vilniaus žinių“ numeryje, rašė: „Vilniaus kanklių“ draugija <…> turi tapti Lietuvos dailės žinyčia. Jos užduotis <…> atidengti pasaulio horizontui lietuvių dailės vertę.“ 1909–1915 m. gyveno Šiauliuose, dirbo draudimo įstaigose, su dramos ir muzikos draugija „Varpas“ pastatė apie 50 spektaklių. Netekęs darbo Šiauliuose, išsikėlė į Rygą, kur dirbo savaitraščio „Rygos garsas“ administratoriumi. 1915 m. grįžo į Vilnių. Priklausė Lietuvių mokslo draugijai. 1905 m. įvykusiame pirmajame lietuvių mokytojų suvažiavime įsteigus lietuvių mokytojų sąjungą, G. Landsbergis-Žemkalnis išrinktas jos pirmininku. Didžiausi G. Landsbergio-Žemkalnio nuopelnai lietuvių tautinei kultūrai, ypač teatrui. G. Landsbergis-Žemkalnis vaidino, režisavo spektaklius, rašė spektaklių recenzijas, sukūrė dramų, komedijų. Melodramą „Birutė“ kompozitorius Mikas Petrauskas panaudojo kaip libretą pirmajai lietuviškai operai.
Vaižgantas apie G. Landsbergį-Žemkalnį rašė: „Šakotos sielos buvo Žemkalnis. Lietuvių tautininkas, agitatorius, publicistas, – viso to, rods, buvo gana <…> Bet tikras jo talentas ir pašaukimas buvo dramos dailė. Nei gražus jau amžius, nei kiti būtinieji darbai dėl duonos nekliudė Žemkalniui ruoštis, mokytis rolių, vaidinti arba režisuoti kokį labiau tinkamį scenos veikalą. Temperamentas, įspūdingumas, jautrumas, vikrumas leido Žemkalniui suprasti rolę ir ją tinkamai atvaidinti“.
Su žmona Česlava Lukaševičiūte susilaukė keturių dukterų ir sūnaus: Stanislava Landsbergytė – mokytoja, Sofija Landsbergytė – matematikė, Konstantino Jablonskio žmona, Gabrielė Landsbergytė-Kukutienė – mokytoja, Jadvyga Landsbergytė-Gurevičienė – dantų gydytoja, Vytautas Landsbergis-Žemkalnis – inžinierius architektas.
G. Landsbergis-Žemkalnis mirė 1916 m. rugpjūčio 28 d. Vilniuje.
Pateikiame Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje retų knygų fonde saugomų G. Landsbergio-Žemkalnio knygų, straipsnių, kūrybos, publikuotos įvairiuose leidiniuose, sąrašą. Leidinius kviečiame užsisakyti elektroninių paslaugų portale ibiblioteka.lt arba skaityti portale www.epaveldas.lt
Rengiant informaciją naudotasi Vytauto Maknio knyga „Gabrielius Landsbergis Žemkalnis (Kaunas, 1936), straipsniais „Gabrielius Landsbergis (Žemkalnis)“, publikuotu 16-ajame Vaižganto „Raštų“ tome (Vilnius, 2005) bei Petro Katino „Stovėjęs prie Lietuvos teatro ištakų“, publikuotu knygoje „Ilgas bus mūsų kelias…“ (Kaunas, 2010).
Nuotraukoje – dramaturgas, publicistas, teatro veikėjas Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis. Vilnius, [apie 1914]. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, Pavienių rankraščių fondas F8-781
Galerijoje – leidinių viršelių vaizdai.
Informaciją parengė Ilona Mažylytė Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyrius
Nuo vasario 2 dienos Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos centrinių rūmų I aukšto ekspozicijų erdvėse veikia paroda „Leidiniai apie Panevėžio kraštą, Bibliotekos fondus papildę 2021 metais“. Parodoje eksponuojamos turiniu ar autoryste su mūsų kraštu ir kraštiečiais susijusios knygos bei žurnalai.
Kviečiame susipažinti ir primename, kad leidinių apie Panevėžio kraštą naujienas visada galite sekti mūsų portalo Panevėžio kraštas virtualiai rubrikoje Nauji leidiniai bei apsilankę Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyriaus Kraštotyros skaitykloje (Respublikos g. 14. II aukštas).
Paroda veiks iki kovo 31 dienos.
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyriaus informacija
![Panevėžio valstybinės gimnazijos VIII klasės moksleiviai ir pedagogai gegužinėje. 1-oje eilėje iš kairės 4-as Jonas Sokolovas. [Panevėžys]. 1929 m. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, Antano Gabrėno fondas F87-76](https://paneveziokrastas.pavb.lt/wp-content/uploads/2022/02/8.jpg)
![Dramaturgas, publicistas, teatro veikėjas Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis. Vilnius, [apie 1914]. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, Pavienių rankraščių fondas F8-781](https://paneveziokrastas.pavb.lt/wp-content/uploads/2022/02/F8-7812-scaled-e1643799398834.jpg)
