Justas Jasėnas

Laiškelis Bitei į Puziniškio dvarą

Jaunute Bitele
Tavo vaikystės nuotraukos
Gydo suskilusius mūsų žingsnius
Ir kvepia gyvenimu

Priartėk kai nemokam
Kai nenorim būti kartu
Prisiliesk iš Puziniškio iš Joniškėlio
Iš Vilniaus ir Panevėžio

Su šviesa prisiglausk
Kai rašai ir kai žiūri
Kai myli ir apkabini
Kiekvieną užėjusį

Tik Tu taip moki
Su medum ir su pienu
Su tyru žodžiu
Kalbėti tiesiai į širdį

Ateik dar kartą prašau
Su Žemaite su Višinskiu
Į mūsų sielos namus
Kad išmoktume žvelgti

Aplankyk nežydinčius sodus
Aplankyk nusivylusius kasdienybės pumpurusLytėk kas senokai taip gelia
Lytėk sveikatos ištroškusius

(Jasėnas, Justas. Atokios stotys. – Utena, 1911. – P. 54)

---

„Jeigu gyvenimą įsivaizduotume kaip dienų ritinį arba audimą, pamatytume, kad kiekvieno gyvenimas turi savo spalvą, savus rašmenis, kad kiekvienas audinys vis kitoks. Ir tai nenuostabu. Per gyvenimą mus lydi vis kitos deivės ar mūzos, jos apsimeta ir mokytojom, ir meilės tebelaukiančiom subretėm ar šiaip patarnautojom. Kurį laiką jos eina šalia, kalbina mus, verčia atsakyti į klausimus. Geidžiamiausios palydovės, žinia, Sėkmė ir Meilė. Tik Gabrielė nebetiesia joms rankos.
– „Ad astra“, jūsų romanas, ponia Bite, grąžino man tikėjimą Lietuva.
– Stiprybės semiuos skaitydama jūsų „Karo meto dienyną“.
– „Pasaulinės literatūros istorija“ pasirodė pačiu laiku. Ačiū.
Jie, jos dėkojo. Nuoširdūs žodžiai biro ir dužo. Sėkmė baudėsi eiti šalia. Tik Gabrielė pasitraukė į kelkraštį. Jos pakeleivės kitos.
– Argi nejuokinga, – kalbėjo Gabrielė savo jaunėlei seseriai Ligai, – kad paknopstom lekiam, vydamiesi Sėkmę, kai tuo tarpu toji tuščiagarbė kokotė gyva pažadais, kurių beveik niekada neišpildo. Laimėjimo tikimybė kur kas menkesnė nei plėšriausioje loterijoje. Meilė? Ši paprasčiausiai žiauri. Jei turi drąsos, ištiesk ranką Skausmui. Šis bent nepabėga neatsisveikinęs. Skausmas – ištikimiausias palydovas. Bet ir tas, jei su juo susitaikai, gviešias palikti. Net ir tu, žinau, net ir tu paliksi mane.
Liga nepakenčiamai ilgai kvatojos. Žagsulys, rodės, pribaigs ją. Mėlo ir gelto negražus veidas vaistų išėstais bruožais, kurie mainėsi vienas su kitu vietom be jokios tvarkos, nosis, kiek pasigręžusi Šiaurės pašvaistės link, pametė nuoseklumą ir susisuko į termometro tūtą, lūpos, per klaidą kadais bučiuotos apsigėrusių vėjų, apšoko metų pūslelinėm ir užmarštim, o akys, dvi užgesusios žvaigždės, vis dar tikėjos atrasti ant tako laimės monetą.
– Tu, žinoma, turi laimės monetą. Laikas ją pametė, o tu ją pakėlei, – Liga priekaištavo Gabrielei, ir šios kaklas, sunarstytas iš kabučių ir sudiržusių bulvių lupenų, priekaištingai vizgėjo į šonus.
– Laimės lietūs vėrė mane kiaurai. Ką ten monetos, – atšovė Gabrielė, bet ir ši prieraiši pašnekovė jai nusibodo.
Tai sustojo vidury kelio ir ėmė klausytis. Negi daugiau jau nebepamatys nei Kazimiero (jau pamiršo, buvo jis jos gyvenime, ar pati jį sugalvojo), nei pono V., nei Vilkienės vargo išplikytom akim, nei Kęsgailytės?..
– Elze, – pašaukė tyliai.
Tik Liga prajuokino:
– Motin, motin, – kvatojos ši, susiėmusi šonus, kad nesubytėtų į gabalus. – Argi nežinai, kad jau seniai visi tavo rastinukai, visi paleistuvės vaizduotės į pasaulį išstumti kūdikiai susirado skaitytojus, ten jų naktys ir dienos, o tu…
Lengviau atsuduso Gabrielė.
– Jie susirado vieni kitus. Nobis maximum victoria*. Nobis victoria.
– Šypsojos visais savo vaizduotėj švytinčiais miestais, visom jų negęstančiom saulėm.
Tiek visada tenorėjo.
Nobis victoria.“
*Mūsų didžiausia pergalė (lot.)

(Kliukaitė, Nijolė. Bitė: biografinis romanas. – Vilnius, 2009. – P. 270-271)

---

Zita Čepulytė

Žmogui – Bitei

Aukštas ir status Pareigos kalnas!
Be tvirtybės ramsčio – į jį neįkopsi,
Be dvasios skaidrių sparnų – viršūnės nepasieksi.

Įstenk nusimesti savojo „aš“ grandines,
Išsiveržk iš šalto egoizmo narvo,
Išgirsk artimo širdies aimanas,
Suprask bedalių skausmus –
Ir tapsi Žmogumi – Bite,
Kopiančiu į aukštą Pareigos kalną,
Renkančiu medų iš gerumo žiedų
Ir nešančiu į bendrą žmoniškumo avilį.

Ateikite visi,
Kuriems lemties saujoje jo pritrūko,
Kurių sielai jo reikia.
Žiūrėkite,
Jau tiesia gerąją ranką
Dora, Pareiga ir Žmogus – Bitė.

(Čepulytė, Zita. Būk palaiminta amžių kely. – Vilnius, 2004. – P. 44)

---

„Tau, Gabriele, šįvakar, kol Julija sėdi su Konstantinu prie tvenkinio, reiktų pasikalbėti su Emile apie tėvų namus. Pradžia ir tavo buvo tokia – didelis namas, padūmavęs sodas, rožynas, tvenkinys, bet lemtis ne ta. Namai tau netapo šilumos prieglobsčiu ir ramybės užuoglauda – tu išeidavai iš jų arba išvarydavo broliai, kartais grįždavai, bet niekada nenurimdavai. Emilė nesuprastų tavęs – kaip tu ir be meilės, ir be namų…
Galėtum pasikalbėti su Salomėja, judvi net buvote pažįstamos, gyvenote tame pačiame mieste. Ir Salomėja audrų genama neteko namų, tačiau ji buvo paženklinta meile. O tu savo gyvenimą pavertei kietos pareigos kalve. Tavoji lemtis prasminga, bet šalta lyg žvaigždė – atverti širdį daugybei žmonių, įsileisti juos vidun, sustiprinti, nušluostyti ašaras, tačiau užmiršti save, nieko nereikalauti. Mano būdo svarbiausia yda – per daug didelis svetimų vargų atjautimas… Iš kur tiek jėgų, kai tave pačią smelkė sielos nerimas? Viskas pilka, pilka ir šalta… Nusigriebti šapelio, išsilaikyti, išsilaižyti žaizdas.
Nepyk šį vakarą ant Julijos, leisk jai būti ten, prie tvenkinio. Juk mylėjai Juliją – ji vis linksma, ir man nuo tos linksmybės atsiranda spėkų taipogi juokaut.
Vienišosios, prisiglauskite prie Gabrielės, pakvieskite ją į savo sodus ir rožynus, paklauskite, kuo ji užgesino širdį – šita mažutė moteris – stiprybės ir trapumo pavyzdys, neturėjusi nieko, tik pareigą, šykštų artimųjų šypsnį, vaikystėje užsirioglinusią kuprą. Vis virstu daugiau į augmenį. Gyvenu sapnuodama su atviromis akimis… Kuri šiandieną esate nepaguodžiamai apleista ir nemylima, kuri draskote nagais žemę ir nerandate sau vietos, kuri nelaiminga ir negraži, kuri ligota ir įtūžusi – štai vasaros vakarą su balta nėriniuota suknia, kaip kokia Emilė, verandoje sėdi mažutė kuprota Gabrielė. Ji minutėlę žiūri į plaukiančius debesis, į lietumi tvinkstantį dangų. Greit bus vasaros liūtis, kuri parvys verandon Juliją su Konstantinu.
Kol ji dar žiūri, kol neparbėgo sulyti, peršlapę sėdėtojai, eik, moterie, eik šią minutėlę link Gabrielės, ji tau dar suspės ištiesti ranką, ji suspės tau padėti. Tau ir man.
O mes jai – ką gi mes jai? Buvau likimo palikta viena…“

 (Ruseckaitė, Aldona. Sidabro sodai. – Kaunas, 2004. – P. 33–34)

---

„Tu, mažoji Gabriele, turbūt buvai saugi tik tėvų namuose, nors juose nešei naštą ne pagal pečius, dėl to tau net kuprelė išaugo. Šalia vaistažolių, knygų, tėvo suvargusių ligonių, šalia brolių, juodvarniais laksčiusių, neturėjai kur pasislėpti. Kam pasaulyje reikalingos šeimynų institucijos, ar kad nebaudžiami viens kitą galėtų ėsti? Esu privesta prie to, kad tik keiktis galėčiau! Įsivaizduoju, kaip buvo sunku, kai broliai tave išrovė iš namų lyg dygų augalą. Juk buvai tik trapi vieniša, blyškiai žydinti gėlė, kurią nepelnytai laistė pykčio nuodais.“

(Ruseckaitė, Aldona. Sidabro sodai. – Kaunas, 2004. – P. 105–106)

---

Petras Palilionis

Per asper

Keli nejubiliejiniai prisilietimai prie Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo

Dedikacija

Žmonės, pagarbinkim moterį – didžią šviesuolę,
Vienišą gimusią, dar vienišesnę numirusią,
Nuolat vaitojusią, bet prieš gyvybių davėją
Niekad, o niekad piktuoju žodingos burnos nepravėrusią.
Trumpas gyvenimas, krentančio žiedlapio sapnas.
Trinkteli durys, šuniškai virkteli vyriai.
Vakaras saulę gesina, o nuovargis – lempą.
Dienos – akimirkos: vien tiktai apsižvalgyti.

Žmonės, pagarbinkim moterį – didžią darbštuolę,
Su „Varpo“ dūžiais laisvei ir kovai pakirdusią,
Prie žodžio lopšio žemę kiaurai praklupėjusią,
Pačią sukrypusią, jį lig tiesos išauginusią.
Ko tik netrūko jai – motinos, meilės, sveikatos,
Kito užuojautos: nusiskraidei kaip bitelė…
Ašaras rijo, bet ėjo iškėlusi galvą:
Moterų moteris, sielos, ne luomo bajorė…

Žmonės, pagarbinkim moterį – didžią teisuolę,
Protą, jaunystę, gyvenimo savo pilnatvę
Ligi grūdelio kely sutiktiems išdalijusią,
Žemės saujelę sau ant širdies pasilikusią.

(Santara. – 2001, Nr. 35 (Vasara), p. 108)

---

Jūratė Sučylaitė

Sielos gėlė

Gabrielei Petkevičaitei-Bitei

Nesigūžiu,
nesilenkiu prie žemės –
tai kas,
kad leidžiasi dangus.
Apsunkusį skliautą
vėliavos kelia,
purpurą tiesia
vakaro vartuose.

Į juos
Gabrielė suka,
„Ad astra“
spinduliuoja
temstančiame laike.

Lig ryto,
lig naujo atgijimo
auginu
Gabrielės sielos gėlę –
dar nesudeginau elementoriaus
ir pelenais
galvos nesibarstau.

(Sučylaitė, Jūratė. Užkalbėjimas gyventi. – Kaunas, 2000. – P. 59)

---

Irena Mackevičiūtė

Gabrielė

Ar jaučia nors vienas,
ar žino,
kaip tu dėl visų jų bijais?
Tokioj plynvietėje Puziniškis:
žiemys tik kemsynais nueis,
nešdamas tavo likimą –
gyvą skiautelę vilties –
per didelę tamsią laukymę,
kur kvepia žolė netekties,
kur balso ošimą užlieja
neįžvelgiamas juodas vanduo.
Rugienų žvarba. Vakarėja.
Šviesa pro retėjančius guotus…
Ir niekas nuo amžių nežino,
kam žydi pušis ant kalvos. –
Tik glaudžias mažyčiam Puzinišky
pusė visos Lietuvos.

(Mackevičiūtė, Nijolė, Mackevičiūtė, Irena. Delčia virš miesto. – Utena, 1991. – P. 63)

---

Elvyra Pažemeckaitė

Nuo ko pradėt man savo kalbėjimą
apie tave, Bite
Jau tavo tėvo ligoninė seniai nebekvepia
išganinga žole,
Kylu baltais švariais laiptais,
kabinuosi už staktų sužeista savo
laiko nemeilės…
Pasuku link pirmų baltų durų
Su užrašu „deguonis“.
Šitas kabinetas skirtas mano tautai,
Praradusiai laisvės orą…

Čia serga ir miršta mūsų pavargusios
Motinos,
Čia miega didieji Karpiai,
sapnuodami Italijos dangų.
Ir nebeateina čia Ivinskis,
Lyg fotografijoj prie Bitės…
Nebeuždeda ant jos pečių
savo baltų rankų.
Mano akys ledėja prie buvusio
mokyklos lango,
Kur mokykliniai suolai primena
apdulkėjusius sukrautus karstus…
Bet laikas išėjęs sugrįžta.
Krinta žvaigždės į Karpių namus ir balkonus…
Maža Bitė bėga parko alėjom,
Išmintis ir Meilė kartojas.

(Bibliotekų darbas. – 1989, Nr. 12, p. 10)

---

Karo Meliksetianas

Rytojus

Petkevičaitei-Bitei

Matriarchato šalis stipri.
Tai šulinio gelmė.
Ji kiekvienąsyk praranda save
Ir kiekvienąsyk atgimsta vėl.
Tai, ką tavieji dievai
Turėjo tau kaip auką, išties! –
Pražydusią obelį žemiškos dalies,
Žaliąją kekę gyvasties
Liepsną, vedančią ateitin,
Nešei ant savo delnų. Esi kely,
Kurio nei išmainyt, nei pakeist
Į jokį aukurą tu negali.
Nesiskundi savo dalia,
Nepyksti, kad vėluoja jinai.
Ji čia pat, baltos dienos vidury,
Nutūpė ant tavo pečių seniai
Palaimintas matriarchato,
Lyja gintarinis lietus.
Kedena plaukus tau vėjai dabarties,
O tu žvelgi į rytojaus vartus.

(Literatūra ir menas. – 1987, spal. 10, p. 8)

---

Elvyra Pažemeckaitė

Gabrielei Petkevičaitei-Bitei, statant filmą „Džoja“

Į tavo namus už Oksfordo,
į tavo namus prie Temzės
šiandien renkasi anglai,
Kalbą lietuviškai
ir paniekinę tavo dosnumą,
Gabriele,
geria savo arbatą
Ir netalentingai žaidžia
didelį meilės žaidimą.
…norim mylėt tavo meile,
Gabriele,
norim tikėt tavo tikėjimu,
norim atleist tavo atlaidumu,
norim turėt tavo rūpestį
kaip skaudančią kuprą – tai mūsų malda.

(Panevėžio tiesa. – 1985, vas. 9)

---

Paulius Drevinis

Bitė Petkevičaitė

Ant lazdos kupriukė kreta –
Vieniša, žila.
Svečias apsilanko retas.
Didelė tyla

Tarp daiktų, tarp atminimų,
Rankraščių senų…
Kai ji kalba, šiurpas ima:
Daug sunkių dienų

Karo metais išgyventa –
Badas, klaikuma.
Sunkūs batai okupanto.
Už langų – žiema.

Ji žaizdas ne vieno tvarstė
(Rašė naktimis),
Davė valgyt, davė gerti,
Buvo su mumis.

(Drevinis, Paulius. Žaliu žaliuosiu uosiu. – Vilnius, 1985. – P. 7)

 

---

 „1936.III.17

Tai Tu juodos nakties glūdumoj laukei Saulės ir ja tikėjai… Tu tikėjai savo tautos atgimimu ir išsivadavimu, kada juo nieks aplinkui netikėjo. Tu grūmeis su tamsos ir priespaudos slibinais… Buvai tas nežinomas, tylus karžygys, kuris ne dėl garbės ir turtų stato savo krūtinę pavojams… Žmoniškumas ir laisvė – Tavo kovos šūkiai! Tu laimėjai!
Šiandie Tavo vardą su pagarba taria kiekvieno lietuvio lūpos. Darbas ir menas Tavo gyvenime ėjo ranka rankon.
Didžioji Kovotoja! Nenuilstamoji Darbininke! Jautrioji Menininke. Būk mums garbingas, šviesus pavyzdys, kad savo pasiryžimais ir darbais mes bent iš tolo taptume į Tave panašios.
Mergaičių meno kuopelės prašoma, parašiau šią dedikaciją G. Petkevičaitės rytojaus jubiliejui.“

(Nėris, Salomėja. Raštai. – Vilnius, 1984, t. 3. – P. 329–330)

---

Nijolė Augustinavičiūtė

Gabrielė

Savo gerumą –
tarytum kuprą –
kantriai ir tyliai,
savo gerumą –
darbštų ir sunkų –
nešei nebyliai…
Visą amželį
tą rūpestėlį –
gilų kaip sietuvą –
moteris verpė…
Audė ir audė

     Bitelė… –

Lietuvai…

(Tarybinė moteris. – 1981, Nr. 12, p. 17)

---

Judita Vaičiūnaitė

Petkevičaitė-Bitė

Surink herbariumui iš laukų žoles,
mažyte Gabriele,
Plaštakės iš apdulkusios kolekcijos
aplips tave kaip gėlę,
tai kas, kad tu kupriukė,
tu kvepi medum, ateik čia, Gabriele,
jau bibliotekoj prieblanda,
ir mokytojo rankoj kalendorius –
sklaidyk jį,
krinta lapai, klasėje langai šlapi,
sutemo, drovios
ir giedros akys spindi,
vis kiti vaikai tau veidrodžiuose rodos,
plonėja kalendorius –
gal jau šimtmetį sklaidai jį, Gabriele,
ir dėl kitų tau širdį
gal jau šimtmetį tebegelia kaip gėlė,
jau apsnigtas herbariumas,
sniegas tavo klasėj, Gabriele…

(Vaičiūnaitė, Judita. Neužmirštuolių mėnesį. – Vilnius, 1977. – P. 43)

---

Juozas Andziulaitis-Kalnėnas

Bitei

Ilgai, ilgai ginklai aštrūs
Lietuvoj čerškėjo,
Ilgai, ilgai lauke kraujas
Upeliais tekėjo;
Liejos, liejos ir – išdžiūvo –
Dirvonai žaliuoja.
Miega bočiai, jų galvose
Žempilės juoduoja.
Kas to, kad anos augytos?..
Nemini jų niekas,
Nieks neein ant jų raudoti –
Vis užmarštyj liekas!
Tiktai vėjas lengvai, lengvai
Ūžtels valandomis,
Ir rasa anksti prieš saulę
Ašaroms tyromis
Jas nuplaus; pakils saulelė –
Tuo ir nugaravo…
O anūkai? – Kas jiems rūpi!
Aria dirvą savo!..
Daug jų, bet, kur kaulai bočių,
Ar nors vienas žino?
Skauda širdį – viskas dingo…
V a i k a i  t o  n e ž i n o!..
Ilgai, ilgai tavo sūnūs,
Lietuva, narsavo;
Ilgai, ilgai priešų kraujas
Laukuose garavo;
Dienas naktis po toms mūšoms
Dreba laukas, linksta –
Griaudu, griaudu tai minėti…
Nei širdis nerimsta!..
Kareivių minės laukuose
Kaip jūrė siūbuoja;
Kunigaikščio šviesus kardas
Kaip žaibas spinduliuoja.
Švystels kardu – ir pasklido
Po klonius, po plynes…
Neškie mane nors tu, varge,
Paskui jųjų minias!..
Ką čion mislyt?.. Viskas dingo…
Na, o kas pražuvo,
Ir minėti yra velta –
Amžinai supuvo!
Ir kas iš to, kad atmysi?
Tik aps‘ašarosi
Ir nelabiems broliams progą
Pasijuokti duosi!..

(Andziulaitis-Kalnėnas, Juozas. Raštai. – Vilnius, 1971. – P. 37–38)