Apie politiką, visuomenę

Ar tamsūs ir alkani žmonės nepaklausys greičiausiai to, kuris pažadės jiems riebesnį kąsnį?..

(„Varpas“, 1901, lapkritis (Nr. 11))

---

Dar mindamas žemės paprastus takus, gali kartais susitikti su kokiu nusipenėjusiu filistru, kurs tau laike pietų arba kokios riebios vakarienės papasakos, kaip jis bestudentaudamas dagi eiles į „Aušrą“ rašinėjęs.

– Bet, – baigia pasakojimą, šluostydamas ūsus, apsivėlusius riebiais padažais, – bet dievžin kodėl mūsų karta teip ir paliko visai bergždžia.

Ir juokai ima, ir graudu lieka, tokį žmogų beklausant. Bet ką sakysi?! Juk iš kalno žinai, kad kam jau širdyje užgeso jaunystės ir doros idealai, tam jau nebeatgyti tautai ant naudos.

Bet dar liūdniau ir skurdžiau darosi, atsiminus, juog kiekvieni metai, diena beveik kiekviena gimdo pas mus tokius bergždžius tipus. Žuvo mūsų tautos vadovai pirmos kartos, žus antros kartos, o dabar žiūrime savo akimis į merdinčias dvasias sveikuose kūnuose ir trečios.

(„Varpas“, 1902, Nr. 1)

---

Lig šiol išdrįsom pykdintis iš atskirų lietuvių buržujų, ponais pavirtusių… o dabar viešai ir iškilmingai nurodome, kad jau visais būriais virstame į ponus ir rūpinamės daugiau savo ypatiniais pasilinksminimais, nekaip tūleriopais tėvynės vargais… Ir iš tikrųjų, ar ne naujas apsireiškimas, kad turime daug pinigų tolimoms kelionėms, idant tik galėtume gardžiai pavalgyti, linksmai pašokti, liežuviu pataukšti, stiklelius už tėvynės ir ne už tėvynės labą sudaužti, tikrais ponais pasirodyti?! O paskui ilgai ilgai bartis, viens ant kito visokias paskalas laidinėti… tikrai poniškai!

(„Varpas“, 1903, Nr. 9–10)

---

Pažvelgus į šių dienų žmones, net nusistebi, kaip jų omenyje vakarykščias tėvynės padėjimas išdilo…kaip nei anų laikų kovų, nei kančių, nei aukų nebesupranta.

Protas, stebėdamas šių dienų gyvenimą, turi pripažinti didesnį visuomenės subrendimą. Tačiau širdis su pasiilgimu kreipiasi prie anų metų kovotojų.

(„Lietuvos žinios“, 1909, Nr. 54–59)

---

Apart stokos darbininkų, tikrai išsilaviniusių ir tikrai derančių tokiam darbui, kaip aprūpinimas skęstančios tautos reikalų, trūksta mums dar kritikos, kuri padėtų subręsti vos dygstančioms spėkoms ir sulaikytų krypstančias iš kelio. Gyvenimas be kritikos mus tik troškina. Kritikos, kritikos reikia mums! Viešos kritikos viešų darbų ir tikrai broliškos kritikos kasdieninės mūsų etikos. […] Jeigu ir toliau, bijodami viens kitam nurodyti atvirai klaidas, tylėsime pataikaudami, liksime panašiais į Danaidas, pilstančias vandenį į kiaurą bosą. Viešojo mūsų darbavimos programose stengsimės pasiekti dangų, o kasdieninė mūsų etika gręš mūsų gyvenime skyles, kurias ir ideališkiausiais raštais neužkimšime.

(„Varpas“, 1903, Nr. 3)

---

[…] kiekvieno savo šalies piliečio svarbiausioji priedermė – tai tarnavimas savo visuomenei.

(„Lietuvos žinios“, 1913, lapkričio 5 (18) d.)

---

Būtume juk seniai žuvusi tauta, jei nebūtumėm savo tarpe turėję kilnių žmonių, kurie silpnesniais broliais visada rūpinosi ir kėlė juos… Juk tik vieni kitus šelpdami, gyvos dvasios išlikome.

Jei mūsų tautos ir geriausieji žmonės pasirodytų tik savanaudžiai, siauraširdžiai, tai mes visi nebūtum verti kitokio likimo, kaip būti nuo šio pasaulio nušluoti. (1915 08 19 (09 01)).

(Karo meto dienoraštis. K., 1925–1931)

---

Kad ir mes nors kartą susilauktumėm tų laikų, kada ir mes patys iš savųjų galėsime rinktis valdžią ir niekas neturės teisės iš mūsų prievarta mūsų darbų vaisių atiminėti. Nuvargusi dvasia, rodosi, tokios laimės sau ir įsivaizduoti neįstengia. (1916 06 21).

(Karo meto dienoraštis. K., 1925–1931)

---

Aš tik jaučiu, jog smunkame. Visą okupacijos laiką išbuvau. Mačiau daug vargstančių ir vargo, bet buvo noro spirtis, priešintis… o dabar visi lyg žemę pardavę, be vilties, kad galėtų sulaukti geresnį rytojų.

(Iš laiško F. Bortkevičienei, 1925 01 06)

---

Kaži kodėl, palyginti, tiek maža yra žmonių, suprantančių atliktos pareigos, atlikto darbo palaimą. Tiesa, žmogus gimsta dvasiškai aklas, lygiai kaip kad kai kurie gyvuliai. Kūno akis praplėšia gyvuliukams pati gamta, žmonėms – sielos kovos. Ir tik sielos kančių dygiais spygliais išklotas kelias nuveda žmogų pro pasaulio klaikų labirintą prie saulėto idealų aukuro! (1914 09 26 (10 09)).

(Karo meto dienoraštis. K., 1925–1931)

---

O mes, inteligentai, juk nė trumpą valandą neturėtum užsimiršti, svyruoti… Jei mes nebūsime mūsų tautai lygūs tiems ugniniams stulpams, kurie kadaise žydų tautai rodė kelią tyruose, ką mes nuveiksime?!, ir kokia mūsų vertė?! (1915 05 16 (29)).

(Karo meto dienoraštis. K., 1925–1931)

---

Tik sielos ir didelio darbo kultūra mes, lietuviai, galime ir turime atgyti!.. Tik sielos turtais įgyta didybė gali būti mums brangi…Sunkus, tačiau, kelias ties mumis… Sunkus ir ilgas… Ašarų jūra, skausmo versmėmis žengiame pirmyn. Bet ir visos žmonijos kelias kol kas ne kitoks… (1915 08 18 (31)).

(Karo meto dienoraštis. K., 1925–1931)

---

Rašydama stebiuos, kaip mes, žmonės, vis dėlto greitai užmirštame, kas buvo mūsų gyventa.

(Iš laiško J. Tumui, 1926 04 11)

---

Turiu tvirtą įsitikinimą, kad visi seimiečiai […] nelaiko rankos ant tautos pulso. […] Susipratusių inteligentų, atsidūrusių prie valstybės vairo, pareiga nesipūsti, tik imtis pedagogų darbo ir auklėtojo. Nesėdėti tiek kabinetuose, restoranuose, ložose, bet eiti į liaudį, kaip ėjo seniau, nebūdami ministeriais. Kitaip kelias prie žmogiškos kultūros ir valstybės sutvarkymo bus mums tolimas… Ypač tolimas, prigyvenus tokius laikus, kokius dabar turime.

(Iš laiško J. Višinskienei, 1926 04 12)

---

Ilgas mūsų tautos vergavimas per daug mus tulže pagirdė. Tiek keršto ir neapykantos visur. […] kaip mes išrodome kitataučiams, šitaip dergdami ir niekindami viens kitą? Nėsu optimistė… „Aušra“ mūsų dar toli… toli…

(Iš laiško F. Bortkevičienei, 1927 01 05)

---

Mane todėl visą laiką ir stebino, ir piktino (!tiesa) prie valdžios stovinčio partijos organo šauksmai: tas tiek pavogė, tas tiek… O vagys laisvi… Niekas jiems nieko nedaro. Į žmones vis tas veikė demoralizuojamai. Vieni sako: „Pavogsi kelis litus – pasodins kalėjiman, pavogsi tūkstančius – būsi ponu ir ramiai ponausi“. Kiti vėl žiūrėjo į tuos apkaltinimus kaip į partinį šmeižtą… Prie tų ir aš pradėjau priklausyti, nes tokio valdžios neveiklumo suprasti negalėjau… Ir toks apsileidimas iš daug atžvilgių buvo nedovanotinas…

(Iš laiško F. Bortkevičienei, 1927 01 27)

---

Užsieniui mūsų laisvė nebrangi. Gobšiomis akimis žiūrima ne nuo šios dienos į mūsų šalį ir tykojama progos mus praryti. Suglaustomis eilėmis turime laikytis ir tvarkos sergėti, ir teisėtumo. Bet ar daug kas tą supranta? Ir ar visiems mūsų rėksniams tėvynė brangi?..

(Iš laiško J. Lindei, 1927 01 06)

---

Tikiu tvirtai, kad viršūnės dabar smarkiai tėvynės reikalais rūpinasi ir iš širdies nori kreipti mūsų tautos laivą į geresnį padėjimą… Galima su jais vienu kitu klausimu nesutikti, savo atskirą nuomonę pareikšti, bet tas tolydžio urzgėjimo tonas vargina… kelia nejaukumą… Gyvename iš tikrųjų sunkų politinį momentą, sunkesnį kaip kada nors… taip reikalingas visų pajėgų įtempimas, susėjimas… Reiktų prisiminti, kaip mes nepasiruošę pradėjome savarankį politinį gyvenimą, ir didžiau vienas antrą remti: teisybę sakyti be kartumo, kur nebūtų jausti asmeniškumo… Pasakysite: „kritikuoti lengva…“ Aš nekritikuoju, tik kalbu tais klausimais, kurie slegia ir apie ką neturiu čia su kuo išsikalbėti… Viešai ir neliečiu tų visų opumų. Kaip muzikas truputį apkurtęs, taip ir aš šios dienos politikoje nesurandu tikro tono… ir čia kvaksi, ir čia karkia… o meliodija žuvusi… Ar negalima būtų politikos straipsniuose statyti pageidaujamas mums perspektyvas, o paskui įvykusiuose faktuose rodyti, kas neištesėta. Toną mainyti reikia.

(Iš laiško F. Bortkevičienei, 1928 02 02)

---

Ko mums dabar dar trūksta? Turime spaudą, vis jau laisvesnė, kaip rusų laikais. Turime mokyklas. Turime savo valdininkus, savo valdžią. Pagaliau turime svarbiausią – Laisvą Tėvynę. […] Be to, mes, Poniute, turime suprasti, kad mes buvome ir esame ne tiek savo raštuose, kiek savo ištisu gyvenimu gryno vandens romantikės. Mes dėjomės visa jaunystės aistra prie nutraukimo sniego lavinos į miegančius slėnius, mes buvome tuo pavasariu, kurs žadėjo turtingą rudenį – mes visa aukavome aukštiems idealams, mūsų tarpe [juos] įgyvendindamos, nesistebėkime todėl šiandien, jog likome vienos aukštybėse…

Karas, apskritai imant, istorijos laikrodį pastūmėjo kelis šimtus metų atgal… Įsidėmėkime todėl visą tą gerai. Nesiliaudamos branginti visą tą, ką ir norėdamos iš savo „aš“, iš savo širdies neišstumsime, netapkime savo rūšies biurokratėmis. Taikinkimės prie šių dienų aplinkybių, išsižadėkime visokių garbėsmylų, savimylų ir dėkime vėl visą užsidegimą prie tų pastangų, kaip tautos vežimą sujungtomis jėgomis pirmyn pastūmėti. Neskaldykime gerų norų žmonių, bet glauskime eiles! Nebebūkime fanatikėmis!

(Iš laiško F. Bortkevičienei, 1929 04 09)

---

Apie emigraciją

Kiekvieni metai, galima sakyti, kiekviena diena didina skaitlių lietuvių, apleidžiančių tėvynę, bėgančių nuo sunkių gyvenimo sąlygų savo krašte, nuo menko uždarbio.

Nekalbu aš čion apie tamsius sodiečius, kurie neturėjo, kas jiems išaiškintų jų pareigas, kurių gyvenimo idealas negalėjo kilti aukščiau skanaus valgio, bet kalbu apie mūsų mokslo vyrus, teip vadinamus inteligentus.

Jiems mokslas turėjo atskleisti aukščiausius žmonijos siekius. Jeigu ne kūno akimis, tai bent proto pajėgomis teko kiekvienam iš jų regėti didvyrių darbus, pasergėti istorijos takus, vedančius tautas prie laisvės, keliančius jas iš apmirimo, iš protiškos ir medegiškos vergystės.

Kiekvienas iš jų žinos, kaip pavadinti tokius tautos sąnarius, kurie, matydami savo tėvynę varguose skurstančią, kojomis mindžiojamą, atsitraukia, ieškodami svetimose padangėse lengvesnio pragyvenimo, egoistiškos laimės.

Žinau, kad jau ant amžių užmigdyta yra sąžinė daugumo iš tų, kurie, bešerdami savo pilvus, gėrisi vien tik įgytais turtais ir kaip žuvys vandenyje plūduriuoja tarp svetimųjų. Bet man regisi, kad ir tarp jų atsiranda minkštesnio būdo ypatos, kurių sąžinę nors retkarčiais suremia diegliai. Tokios ypatos, susitikusios su savo krašto žmonėmis, visgi artinasi prie jų, visgi girdis jų balse tarytum pasiilgimas tėvynės, savo žmonių, savo kalbos. Girdisi tarytum ir slapti sąžinės graužimai jų klausimuose, kurie, lyg bijodami per daug išsitarti, skamba paprastai trumpai. „Kaip ten pas jus? Kas girdėti? Ar vis taip pat tebeskurstate? […] Tepaaiškina nors truputį tuos klausimus sekąs atsitikimas. – Lietuvis, pasiturįs ūkininkas, kreipėsi kartą prie manęs, prašydamas lietuviškų knygų. Valandėlę pašnekėjusi, persitikrinau, kad žmogelis apsiskaitęs, šviesus. Sako turįs šešetą vaikų.

– Tai, tur būt, tamsta leisi juos ir toliau į mokslą? – užklausiau.

– Gink dieve! – atrėmė jis man.

Tokio atsakymo nelaukiau ir išgirdusi didiai nusistebėjau. Todėl ėmiau aiškinti:

– Juk tamsta supranti, kaip mums šviesa reikalinga, būdami tamsūs, mes nepasikelsime niekados…

Neduodamas pabaigti, ūkininkas pertraukė:

– Nekalbėk man tamsta apie šviesą. Argi mes nematome, kiek tėvų, negailėdami kruvino darbo, leido vaikus į mokslą? Ir kas iš to? Tėvai nusikankino, pavargo, vaikai gi – jei neišėjo į kunigus, tai išdūmė paibelis kur. Gal jie kam nors ir šviečia? Bet pas mus kaip buvo tamsu, teip ir pasiliko. Tik prie visų vargų prisidėjo dar tiek ištuštintų, nuplikusių dubų, kiek mūsų vaikų, mokslą išėjusių, šviečia mūsų prispaudėjams kur nors Siberijoje arba kitoje kokioje lindynėje.

Graudu, bet tiesa…

Tepasiekia tie žodžiai tuos, kuriuos neapkęsti neturime tiesos, bet kurie teipogi neturi tiesos skriausti savo tėvynės.

(„Varpas“, 1898, rugpjūtis (Nr. 4))

---

Dagi apšvietimas, dagi tobulinimas savęs, nors ir aukščiausis, jei nuo jo kitiems žmonėms nelieka šviesiau, nėra ir nebus niekuomet apšvietimu tikroje žodžio prasmėje. Visą tą turėtų gerai mūsų jaunuomenė sau omenin įsidėti. Be galo ir be krašto pas mus praktikuojamas taip vadinamų mūsų „inteligentų“ bėgimas iš tėvynės yra ne vien mūsų tėvynės tamsinimas, bet apskritai visos žmonijos apšvietimo dalelės gaišinimas.

Drąsiai galima tvirtinti, jog toks inteligentas, sutraukęs ryšius su savo visuomene, su savo žmonėmis – tai ta lempa, juodo uždangalo temdoma, tai tos lempelės, puodu užvožiamos, apie kurias jau Kristaus minėta ir kurios visuomet juodu tašku yra žmonijos istorijoje žymimos.

Toks „inteligentas“, išgabendamas iš savo krašto ir parduodamas savo amatą (daktarybę, inžinierybę ir t.t.) už brangius pinigus, parduoda draug ir visa tai, kas jį žmogumi, kas jį krašto piliečiu padaro. Sutraukęs ryšius su saviškiais, daugiausia jo paties proto, jo širdies, jo sumanymo, jo globos, jo patarimo reikalaujančiais, o ne vien jo amato – išplėšia tuo iš savo sielos visą prakilnumą, visą darbą, išrauna iš šaknų ir pamatų, taip sakant, visą žmogaus sielos poeziją.

Iš jos išsinėręs, tarp svetimų toks žmogus virsta į tokį žemesnės rūšies padarimėlį, kuriam jo pilvo reikalai pirmą ir svarbiausią vietą užima.

(„Lietuvos žinios“, 1910, rugs. 22 (spal. 5))

---

Daug mūsų spaudoje buvo jau rašyta apie išeivystės blėdį ir kenksmingumą šalies gerovei, bet stebėtinai mažai rūpintasi apšviesti ir sutvarkyti mūsų išeivystės klausimą.

Iš anksto turime perspėti, jog apie išeivystę, politiškais šalies santykiais gaminamą, mes čia nekalbėsime, nes tai apsireiškimas, į kurį mes jokios įtekmės turėti negalime.

Bet šiaip juk metų metais žiūrime į tai, kaip energiškiausi mūsų krašto žmonės meta dažnai savo žemę, dažnai nepaprastą uždarbį ir plaukia už jūrų marių sau geresnės laimužės ieškoti. Dažnai galima pastebėti, kad jei tie mūsų išeiviai savo krašte būtų taip smarkiai dirbę, kaip jie dirba Amerikoje, būtų tokį pat ir čia uždarbį turėję. Taip pat, jei jie tuos pinigus, kuriuos išleidžia kelionei, būtų įdėję į savo mažus ūkius ir dirbę, kaip kad Amerikoje dirba, būtų jau didelę Lietuvos dalį į pelningiausius sodnus pavertę. Už tuos pinigus, kur visa šeimyna, keliaudama Amerikon, išleidžia kelionei, taip pat galima būtų čia pat Lietuvoje nemažą žemės gabalą įgyti.

Be to, matome, jog ne visi mūsų išeiviai randa Amerikoje tuos aukso kalnus, apie kuriuos, čia būdami, svajoja. Kiti, nepajėgdami taip sunkiai dirbti, kaip Amerikoje reikalaujama, žūva ten pat arba grįžta ne sykį nuvargę, pinigus išleidę, sveikatą pagadinę, namon. Dažnai važiuoja žmonės iš čia, vien kviečiami ir raginami savo giminių, kuriems Amerikoje pasisekė prasigyventi. Reikia dar pastebėti, jog apie tuos, kur Amerikon iškeliavę laimėjo, visuomet yra plačiai ir daug kalbama, o tylima visuomet apie tuos, kurie ten žūva arba su niekais sugrįžo.

(„Lietuvos žinios“, 1910, gruod. 4(17))

---

Apie jaunimą, švietimą, kultūrą

Visų mūsų laikraščių lapai tiesiog sutepti liūdnais skundais apie lietuvio mokytojo likimą Lietuvoje. O visi skundai tie buvo taip nedrąsiai tariami, kad toli dar neparodė visos skaudžios teisybės, viso vargingo padėjimo mūsų mokytojų, kuriuos patys kviečiame grįžti prie mūsų… Matyti, mūsų mokytojai yra atsiradę neapsakomai keistame padėjime. Jiems užčiaupė burną ne tik prigimta doriems žmonėms gėda išrodyti viešai savo vargą, bet ir gėda už savo brolių tamsumą… Bet patys padarykime teisingą sulyginimą: beveik kiekvienoje parapijoje yra pas mus monopolis, kuriame prageriame kas savaitė po 300, 400 rublių… o mokytojui pagailime per metus tiek algos išmokėti…[…] Visur sumažinome algas. Dar to mažai, dar mūsų valsčių valdybos, mūsų „vibornieji“ nesidrovi visokiais būdais skverbti ir spausti mūsų mokytojus lietuvius, pasitikėdami, kad savo žmogus neišdrįs jų už jų darbus niekinti…[…] Juk tat kumečių alga gerame dvare! Ir kumetis praminta iš jos.

Teisybė, kumetis praminta! Bet mūsų kumetis lig šiol nėra įpratęs nė knygos sau nusipirkti, nė laikraščio, nė pagaliaus mintimis, nė jausmais dalyties su savo draugais. O mokytam žmogui toks dvasiškas penas ne sykį yra reikalingesnis už kūnišką. Ir mokytojas, tik vaikams mokslą bekaldamas ir nieko neskaitydamas, niekur neišvažiuodamas, su mokytais žmonėmis nesusitikdamas, pavirstų netrukus į tokį žmogų, kuriam mokytojo vardas visai nebepatiktų… Tą teisybę pagaliaus nors kartą reiktų mums, lietuviams, suprasti ir pradėti rimtai rūpinties pagerinimu būvio savo mokytojų. Kitaip puls ant mūsų galvų gėda prieš visą pasaulį už mūsų apsileidimą, už mūsų tamsumą! Gėda už mūsų mokytojų vargus ir prispaudimus, mūsų pačių teikiamus!

(„Lietuvos ūkininkas“, 1907, birž. 6 (19))

---

Mokslo metams dabar besibaigiant, nemaž moksleivių baigia vienas mokyklas ir yra priversti rinktis sau kitą mokslą-amatą, kuris jiems jų tolimesniam gyvenime duoną uždarbiuoti palengvintų. Tų moksleivių tarpe ne be to, kad neatsirastų vienas antras toks būdas, kuris turi jau aiškiai paženklintus prie kokios mokslo šakos palinkimus, kuris turi jau įgijęs meilę prie jos. Tik iš prityrimo žinome, jog tos rūšies moksleivių yra kuo mažiausia. Jųjų dauguma žiūri į savo tolimesnį mokslą be kokių ypatingų jausmų ir šaltai vien svarsto ir galvoja, koks mokslas-amatas gali jam didesnį pelną duoti. Į tokius tat jaunikaičius kreipiame mes savo šį patarimą, kad jie, savimi besirūpindami, neužmirštų, jog jų savo visuomenės dalia esama. Jog, šiaip ar taip imant, visa, ką jie iki šiol yra įgiję – tai jų visuomenės jiems buvo teikiama ir kad jų pirmučiausia priedermė yra atsilyginti savo visuomenei, o ne skausti ją – jau ir taip skaudžiamą – savo nuo jos atsitraukimu.

(„Lietuvos žinios“, 1910, bal. 24 (geg. 7))

---

Kultūros niekas negali kaip pirštinių per akimirksnį užsimauti. Kultūra – tai ilgų metų uolaus darbo, prityrimo ir galvojimo įgytas turtas.

(„Lietuvos žinios“, 1911 geg. 26 (birž. 8))

---

Išrodo kartais koks žmonių pasielgimas bjaurus, nuožmus arba žemas. Reikia tik arčiau pažiūrėti ir pastebėsime dažniausiai, jog to netikusio elgimosi priežastis yra amžinas žmonių proto neišlavinimas arba galvojimo nenuoseklumas, arba tiesiog išsigimimas… ir ant ko čia pykti? Ką kaltinti? Skaudu dažnai jausti užgavimą, bet apsvarsčius lieka vienintelis išėjimas: nusigręžti nuo to, kas netinka. (1914 07 31 (06 13).

(Karo meto dienoraštis. K., 1925–1931)

---

Būtinai į mokyklų programą turi įeiti mokymas artimo meilės, veiklios artimo meilės. Ypač tuo turėtų susirūpinti visos mažos tautelės, jei jos nori išlikti gyvos. (1915 09 10 (23)).

(Karo meto dienoraštis. K., 1925–1931)

---

Tiek kentėjusiai, kaip mes, tautai turi prasiverti skaistesnės dienos. Jei nebus lemta atskiriems asmenims tos laimės susilaukti, tauta ją paregės, o mūsų inteligentų pareiga tą viltį gaivinti ir taką į tikrai žmonišką gyvenimą rodyti, drauge būsimoms kartoms palikti atminimą, kokioje būklėje gyvendami mes dar rankų nenuleidome. (1916 05 11).

(Karo meto dienoraštis. K., 1925–1931)

---

Dedu pastangas išauklėti kultūringus, susipratusius savo šalies piliečius, nors tamsumas jų tarpe tiesiog pasakiškas. Dažnai susiduri su tokiu nežinojimu nieko net apie mus pačius, kad krenti kaip iš dangaus. Sąvokos tauta, tikyba, valstybė… tai vis it pasakos apie geležinį vilką…

(Iš laiško F. Bortkevičienei, 1926 12 13)

---

Kol žmogus labai jaunas, mažai matęs, mažai galvojęs ir prityręs, jam vis rodosi, kad jis, būtinai jis, yra pasaulio ašis, kad apie jo skausmus, jo lūkesčius ir nusivylimus sukasi viskas. Tik sąmoningumui išsiplėtojus, sakant, žmogui iš kūdikio vystyklų išaugus, paririame visi, kokia mes, kiekvienas skyrium, dulkelė pasaulyje, tiesiog nepastebimas pasaulio didybės atomas… Todėl nesipykdinkime, pastebėję vaikų ir jaunuolių savingumą. Tai paprastas gyvenimo kelias.

(Ad astra. K., 1933)

---

Apie lietuvių santykius su Lietuvos tautinėmis mažumomis

Pradeda Lietuvoje virsti kitokie laikai. Žmonės, pripratę prieš visus lenkti sprandus, visų bijoti, visus slaugyti, staiga pasijuto savo krašto šeimininkais…

Visokiose kalbose yra daug pasityčiojimų iš tų žmonių, kurie, buvę menki, vis stumdomi, staiga, pasijutę stiprūs, ima patys kitus niekinti, kitus stumdyti. Patys lietuviai, pasityčiodami iš tokių žmonių, sako: „Nėra pasaulyje nieko prastesnio, kaip ponas iš mužiko!“, arba: „Uždėk kiaulei ir gražiausią balną, ji vis bus kiaulė, ne arklys.“
Tokie ištarimai daug teisybės pasako. […]

Mes, lietuviai, juk esame pakaktinai prityrę visokių prispaudimų. Ant ko gi dabar juos nuversime? Taigi noriu pirmiausia pasakyti, kad dabar, prisikėlimo valandoje, turėtumėm stengties ant kitų žmonių tų prispaudimų nemesti… Žinome prispaudimo skonį… tą kartumą, kurį jis gamina kiekvienoje širdyje. Todėl dabar sukildami naikinkime jį savyje, raukime iš savęs visą jo kartumą, pasirodykime ir kitoms tautoms esą žmonės, tikrai užsitarnavę žmonių vardą…

Likę savo krašto šeimininkais, likime žmonėmis!

Ginkimės nuo prispaudėjų, nuo visokių skaudėjų, bet patys neskauskime nieko! Sukilome kovoti su netikusiais valdžios tarnais, su tais tarnais, kurie mūsų pačių sunkiai uždirbtais pinigais mus skaudė, kurie mūsų vaikų širdis netikusiu mokslu gadino… Bet nekelkime kovos su tais ramiais gyventojais, kurie buvo lygiai su mumis skaudžiami, vyriausybės varžomi… Nekovokime su mūsų krašto gyventojais. […]

(„Lietuvos ūkininkas“, 1905, gruod. 15 (28))

---

Apie moteris ir jų teises

[…] tik žinau, kol mažiausia nors dalis mūsų lyties leis save žeminti, kol pasaulyje bus nors vieni paleistuvystės namai apkenčiami, tol negali būti nė kalbos apie tikrą vyro ir moters lygybę.

Kol mūsų lytis bus perkama, o vyrai pirkėjai, tol turėsime vyruose matyti savo interesų priešus. Tol turėsime jungtis į atskiras nuo vyrų draugoves vien apgynimui savo reikalų.

Nors tai liūdna teisybė ar teisė, bet visur žmonių tarpe paplitusi: kad kol viena žmonijos dalis lenksis, tol kita aną jodys sprandais. Galingesnė tauta skaudžia silpnesnę, turtingesnis luomas skaudžia mažiau pasiturintį, valdininkai skaudžia pavaldinius, ponai – tarnus, vyrai – moteris. […] Kaip kiekviena tauta gali vien turėti tokią valdžią, kokią ji užsipelnija, taip esu persitikrinusi, kad ir mes šiandieną moters turime tokius vyrus, kuriuos savo pasielgimu, savo tuštybe, savo apsileidimu išauklėjome.

(„Vilniaus žinios“, 1907 lapkr. 20, 21, 22 (gruod. 3, 4, 5))

---

[…] šiandien jau visų tautų moters sutinka su tuo, jog be lygių su vyrais balsavimo teisių moterų prisikėlimas negali būti tikrai ir pilnai įvykdomas. Jei moterė liks ir toliaus atstumta nuo politiško ir visuomeniško gyvenimo, jei jai pačiai nebus leista įstatymuose spręsti apie save – niekuomet negalės ji pilnai dalyvauti savo tėvynės ir plačios žmonijos gerovės sprendime.

(„Vilniaus žinios“, 1908, vas. 7 (20))

---

Sakysime, dabar ne sykį tenka skaityti laikraščiuose, kaip vyrai, Dūmoje sėdėdami, galvoja, galvas laužo, kokiu būdu patogiau sutvarkyti paleistuvystės namus! Pagalvokime! Jei kuri iš mūsų būtų į tą Dūmą įleista, ar ji leistų tokį klausimą svarstyti?! Ar ji nepareikalautų, visą savo širdį į žodžius įdėdama, kad ta žmonijos gėda, ta bjauri dėmė kuo greičiau būtų nuplauta nuo to pasaulio! […]

Supratimui, kaip kitų tautų įžymesni vyrai žiūri į moterų kovą už savo teises, privesiu jųjų išsitarimus. Bebelis sako: „Moterys savo kovoje už teisių sulyginimą gali laukti pagalbos nuo vyrų, kiek darbininkai nuo buržujų“.

Rusas Bezobrazovas skelbia: „Teneapsigauna moterė – vyras jai nieko nepadės“.

Vokietis Buddė sako: „Tik moterė pati išsigelbės nuo varžančių ją pančių, imdama moterų klausimą į savo rankas ir nesitikėdama bent kokios pagalbos iš vyrų pusės“.
Tokiais svetimųjų patarimais raginamos, tokiais savo kovos tikslo nurodymais lydimos ir savo gyvenimo prityrimais remiamos, mes, Lietuvos moterys, vienos iš paskutiniųjų kelkimės iš amžiais tvėrusio vergavimo!

Kelkimės, seserys! Švieskimės! Teišdilsta Lietuvos moters pasiguodimas:

Auga medis iš ašarų,
Kur aš pati stovėjau.

(„Lietuvos žinios“, 1909 lapkr. 18, 21, 25, 28 (gruod. 1, 4, 8, 11))

---

Kas nori savo likimą, savo būvį pagerinti, turi pats prie to žengti; šita teisė pritaikinama prie tautų ir luomų, todėl ir prie moterų. Nelaukite iš kitų pagalbos. Ji neateis! Savo rankomis, savo darbu skinti turi pasaulyj kiekvienas sau kelią…

Už miegalį kitas neatidirbs niekuomet.

Be to, žinokite, kad pradžia visur ir visuomet sunki. Bet nenusiminkite!

(„Laisvės kelias“, 1916 rugpjūtis (Nr. 6))

---

1. Jei nebūtų viešųjų namų, tai gyvųjų prekių pirkliai neturėtų kam moterų gaudyti ir pardavinėti ir būtų užkirstas kelias tai civilizuoto pasaulio gėdai prekiavimui vergėmis. 2. Nebūtų lengvai prieinamų ir savo pažadėjimu sveikatą apsaugoti viliojančių viešųjų namų – nebūtų nei tiek pagundos jaunuomenei ir šiaip silpnos valios vyrams. 3. Moterų garbė nebūtų šitaip mindžiojama, kaip ligi šiol, ir moterės nebūtų į purvą traukiamos visokiais įmanomais būdais ir įrankiais. 4. Visuomenė, ypač miestai, neturėdami nuolat paakiui baisiausių pagundų, pasikeltų doros ir sveikatos atžvilgiu ir neneštų į sodžių visokių ligų ir supuvusių papročių.

(„Lietuvos aboliucionistas“, 1922, sausis-vasaris (Nr. 1))

---

Koks moters gyvenimas be profesijos?.. Pastumdėlė…

(Ad astra. K., 1933)

---

Tik neužmiršk, kad labai daug gyvenime priklauso nuo moterų! Moters pareiga būti ne tik savo šeimos židinio angelu sargu, bet dar didžiau stovėti tėvynės labo, tėvynės likimo sargyboje… O nelaimei ištikus, nenuleisti rankų ir nesidrovėti stoti net į karžygių eiles… Žinoma, ne ginklu rankoje, bet visuomet teisingu, narsiu žodžiu, pasišventimu… kilniu pavyzdžiu.

(Ad astra. K., 1933)

---

Apie save

Ypatiškus užgaudinėjimus stengiuos kiek galėdama greičiau užmiršti […] ir ypatiškumai jokie nekliudo man niekuomet atiduoti garbę tiems žmonėms, kurie žengia prie idealo.

(Iš laiško P. Višinskiui, 1903 01 03)

---

[…] sąmoningai paverčiau savo gyvenimą kietos pareigos kalve, kurioje geležiniai darbo kūjai nesiliauja kalę, tačiau dažnai jaučiuos pagauta ir sužavėta gamtos grožio, o ypač jos rimties ir harmonijos… Ir tokios valandos, rodosi, yra tas aukso grūdas, kuris verste verčia sielos gėlę stiebtis aukštyn, kur žmoniškumo saulė niekuomet nenusileidžia ir savo puikiausia harmonija nesiliauja žavėjusi. (1914 09 28 (10 11)).

(Karo meto dienoraštis. K., 1925–1931)

---

– Žiūrėk į kiekvieno žmogaus širdį ir stenkis joje glūdinčius perlus surasti ir aikštėn iškelti, – sako vis man mano vidujinis įsitikinimas, gal ir iš mažens auklėjami palinkimai, pavyzdžiai, papročiai. Juk žmogaus širdis slėpininga lyg jūra. Lygiai kaip jūros gelmėse, glūdi ir žmogaus širdy perlai ir greta jų baisūs aštuonkojai slibinai… Būk tik tuo išmiklintu naru, kuris sugeba išvengti pavojaus ir iškelti perlus!.. Šiaip nežinomosiose gelmėse vienas neatsargus judesys, vienas žingsnis… ir žuvo ne vien jūros dugne glūdį perlai… Ir be galo vargau, klaidžiodama dar tų man nežinomų gelmių dugne… (1915 05 10 (23)).

(Karo meto dienoraštis. K., 1925–1931)

---

Esu veiklaus būdo, vien troškimais ir svajonėmis gyvenime pasitenkinti ir negalėjau, ir nemokėjau… (1915 07 02 (15)).

(Karo meto dienoraštis. K., 1925–1931)

---

Esu optimistė. Tikiu tvirtai, jog žmonija ieško ir būtinai turi atitikti tobulesnes žmonių bendravimo, žmonių sugyvenimo formas, ne kaip tos, kuriomis šiandien mes tvarkomės… (1915 07 03 (16)).

(Karo meto dienoraštis. K., 1925–1931)

---

Per visus tuos globiamus, šelpiamus ir tėvynė, ir pasaulis man dar gražesni, dar brangesni buvo. (1915 08 21 (09 03)).

(Karo meto dienoraštis. K., 1925–1931)

---

Mano dievas, jei jis yra… Jis būtinai turi būti!.. …nors mano protas per menkas jį apimti…Mano dievas turi būti didžiausioji Meilė ir Teisybė… (1915 08 27 (09 09)).

(Karo meto dienoraštis. K., 1925–1931)

---

[…] daug mylėjau ir daug troškau, ypač šio pasaulio vargstantiems tarnauti…Deja, ta mano meilė nei rami, nei tobula neįstengė niekuomet būti: kuo labiau vargstančius ir kilnius žmones mylėjau, tuo labiau bjaurėjaus veidmainiais ir neapkenčiau kietų, žiaurių, šiurkščių savo artimiems širdžių… (1916 01 02).

(Karo meto dienoraštis. K., 1925–1931)

---

Likimas pastatė mane kaip ir liaudies pulso sargyboje tais baisiais laikais, kad ir ne visos liaudies, tik tos mažos dalelės, tame mažame mano gyvenamame kampe, ir turiu išstovėti. Ypač turiu atsidėjus vesti tuos mano užrašus, kad ir vaikų vaikai žinotų, kokią žiaurią mokyklą, gyvenimo ir vargo mokyklą, turėjo jų tėvai eiti. (1916 05 11).

(Karo meto dienoraštis. K., 1925–1931)

---

…nors aš pati, būdama iš įsitikinimo demokratė, jokio luomų skirtumo ir nepripažįstu, ir nesuprantu. Skiriu tik dorus žmones nuo nedorų, mokytus nuo bemokslių, kilnius nuo žemo būdo, inteligentus nuo pusgalvių, visuomeniškai susipratusius nuo aklų savanaudžių, geraširdžius nuo žiaurių. (1916 07 08).

(Karo meto dienoraštis. K., 1925–1931)

---

Mano gyvenimas, iš šalies žiūrint, buvo vien likimo nusišypsojimas, kaip dažnai kas išsitardavo. Kad jis toks nebuvo, gal mano būdo kaltė, nes vis knisaus, vis ieškojau gilesnio turinio…

Apskritai imant, vargiai kas supras… per daug seni laikai, per daug nepaprastos gyvenimo aplinkybės.

(Iš laiško J. Tumui, 1925 01 10)

---

Esu iš dalies Don-Kichotas, bet ir Sancho-Pancho many netrūksta. Visą gyvenimą plaukiau prieš srovę, toks plaukimas man paprastas, energijos priduoda.

(Iš laiško J. Lindei, 1925 07 19)

---

Mano būklė buvo po tėvo mirties tokia: arba tapti egoiste ir stengtis savo senatvę aprūpinti, arba klausyti širdies – ir nepaleisti iš rankų našlaičių… ir visuomenės darbo – rodosi, parinkau tiesos kelią…

(Iš laiško J. Tumui, 1926 03 26)

---

Esu moteris, ir tai iš tų moterų tipų, kurios didžiau 19-tam, nekaip 20-tam amžiui priklauso, didžiau širdimi, nekaip galva vaduojasi.

(Iš laiško A. Voldemarui, 1929 06 07)