Gedimino aikštė Panevėžyje atsirado gana vėlai. Ji yra viena jauniausių Panevėžio aikščių. Seniau šis miesto rajonas buvo vadinamas „Slobodkos“ rajonu. Tai buvo neturtingų žydų gyvenamasis rajonas. „Slobodkė“ – miesto dalis tarp Ukmergės ir Ramygalos gatvių. Terminas kilęs iš žodžio „Sloboda“. Jis reiškė feodalinės Rusijos XI–XV amžiaus gyvenvietę, miesto kvartalą arba priemiestį. Šis terminas išliko nuo […]
Panevėžio istorijos puslapiai
- Asmenybės (57)
- Ekonomika (7)
- Heraldika (3)
- Įvykiai (11)
- Kariuomenė (23)
- Kultūra (22)
- Organizacijos (31)
- Pramonė. Prekyba (37)
- Rekreacinės zonos (6)
- Religija (11)
- Renginiai (9)
- Savivalda. Miesto tvarkymas (13)
- Skulptūra (22)
- Socialinis aprūpinimas (2)
- Spauda. Spaustuvės (12)
- Sportas (9)
- Sveikatos apsauga (5)
- Švietimas (37)
- Tautinės mažumos (15)
- Teisinės įstaigos (5)
- Transportas (6)
- Urbanistika (gatvių istorija). Architektūra (107)
- Viešasis maitinimas. Pirtys (3)
- Vietovės. Gamtos objektai (8)
- Žemės ūkis (10)
Felikso Vaitkaus gatvė saugo Panevėžio daugiabučių mikrorajono statybos paslaptis
XX a. antrojoje pusėje įsibėgėjusi sovietinė industrializacija bei urbanizacija skatino masinę tipinių stambiaplokščių gyvenamųjų rajonų plėtrą Lietuvoje. Šiandien pilki standartinių gyvenamųjų namų masyvų mūrai, juosiantys miestų centrus, pasitinka įvažiuojančiuosius į kiekvieną didesnį Lietuvos miestą. Felikso Vaitkaus gatvė – tai lyg vartai į XX a. 8 dešimtmetyje statytą didžiulį Panevėžio miesto Klaipėdos mikrorajoną, kuriame užaugo kelios […]
A. Jakšto prospektas Panevėžyje
A. Jakšto prospektas kelis kartus keitė pavadinimą. Šis prospektas vėliau vadintas ir gatve, ir alėja. Tai buvo viena iš naujesnių Panevėžio miesto gatvių. Dar 1933 m. birželio 14 d. gautas leidimas žinomo panevėžiečio Petro Būtėno namo statybai. Tuo metu nurodomas adresas Naujas bulvaras. Vėliau jis tapo A. Jakšto prospektu. 1934 m. vasario 6 d. Panevėžio […]
Pramoninė Panevėžio miesto dalis: Juliaus Janonio gatvės istorija
XX a. antroje pusėje buvusioje Plukių kaimo teritorijoje sparčiai kūrėsi pramoninė Panevėžio miesto dalis. 1945 m. miesto žemėlapyje čia buvo pažymėti tik cukraus, linų fabrikai, pavienės sodybos, sklypai, Plukių kaimo kelias, punktyrais – būsimoji J. Janonio gatvė, o jau po poros dešimtmečių čia buvo visas pramoninis rajonas. Įsigalinti sovietinė santvarka skatino ideologinę nuostatą dirbti „stachanovietiškai“ […]
Vytauto aikštė Panevėžyje
Viena iš senesnių Panevėžio aikščių – būsimoji Vytauto, vėliau Nepriklausomybės aikštė, minima jau XVIII amžiuje. Jos istorija susijusi su vienuolių pijorų atvykimu 1727 metais. Tai buvo viena iš dviejų Panevėžio aikščių. Tuo metu ji buvo vadinama Cerkvės aikšte. Čia gana dažnai vykdavo carinės Rusijos armijos paradai, o taip pat – vietinių karinių dalinių pratybos. Dalis […]
Panevėžio gatvių pavadinimų kaita sovietmečiu
Suteikiant pavadinimus miestų gatvėms dažniausiai parenkamos ten gyvenusių žymių žmonių pavardės, įamžinami reikšmingi įvykiai, šalia buvę svarbūs objektai ar vietovardžiai. Kiekvieno miesto ir miestelio gatvių pavadinimai liudija puoselėjamą savo krašto istorinę atmintį. Gatvių vardų kaitaliojimo vajus Lietuvoje prasidėjo okupacijų metais. Kiekviena okupacinė valdžia gatvių pavadinimus keitė pagal savo vertybių sampratą, naikindama krašto autentiškumą. Neprilygstama šioje […]
Juozo Zikaro gatvė
Po Pirmojo pasaulinio karo Panevėžyje ypač aktualus buvo gyvenamo būsto klausimas. Ypač sudėtingomis sąlygomis gyveno neturtingi miesto gyventojai. Buvo siekiama apgyvendinti naujas gatves. Viena iš tokių naujai atsiradusių gatvių – būsimoji Juozo Zikaro gatvė. Tik iki šio pavadinimo praėjo ilgas laiko tarpas. Dar 1918 m. miesto technikas G. Voroničas šioje gatvėje paruošė vieno namo projektą. […]
Linininkystė Panevėžio krašte: pakilimai ir nuosmukiai
Lietuvoje nuo seno buvo auginami linai. Sėmeninius linus vartodavo valgiui, o iš pluoštinių gamindavo virves, aprangą. Įvairiais laikotarpiais linų auginimo mastai Lietuvoje buvo skirtingi. Linininkystės aukso amžius – tarpukaris: tuomet pagal linų auginimo mastą Lietuva užėmė trečiąją vietą pasaulyje (po Rusijos ir Lenkijos). Vėliau linų auginimo tradicijos Lietuvoje sumenko. Linininkystės aukso amžius 1939 m. linų […]
Augalų veislių tobulintojai – mičiurininkai
Lietuvoje selekcijos darbai pradėti 1909 m. Baisogalos selekcijos stotyje. 1922 m. įkurta Dotnuvos selekcijos stotis. Augalų veislių tobulinimo darbas buvo tęsiamas ir sovietmečiu. Matas Grigonis – kolūkio selekcininkas Šalia Panevėžio, Vaivadų apylinkėje įsikūrusiame kolūkyje „Pirmyn“ (vėliau – „Tarybinė sodyba“) Žemės ūkio kultūros namų vedėju 1952–1957 m. dirbo Matas Grigonis (1889–1971). Jis mums yra žinomas ne tik […]
Cukraus pramonės gimimas Lietuvoje ir Panevėžyje
Prieš kelis šimtus metų pasaulyje cukrų pakeisdavo medus. Kertant miškus, bičių sunešamo medaus ėmė mažėti. Ieškota galimybių sukurti produktą, kuris galėtų pakeisti medų. Cukraus atradėju laikomas vokiečių chemikas Margrafas. Europoje cukrus pradėtas gaminti 1796 metais. Jis gamintas iš cukrinių runkelių. Cukraus pramonės istorija Lietuvos teritorijoje pakankamai sena. Iš pradžių buvo auginami visai nedideli cukrinių runkelių […]
Vienkiemių naikinimo metai. XX a. 8-asis deš.
Sovietmečiu Lietuvoje vyko radikalios ūkio reformos, skaudžiai palietusios kaimo gyventojus. Reformas lydėjo drastiški susiklosčiusio žmonių gyvenimo būdo pokyčiai. Kaimuose buvo ne tik nacionalizuotos (atimtos iš gyventojų, suvalstybintos) žemės valdos, vykdyta masinė žmonių deportacija, bet taip pat žmonės buvo verčiami palikti savo sodybas ir keltis gyventi į naujai kuriamų kolektyvinių ūkių gyvenvietes. Tai palietė didžiulį skaičių […]
Linų pramonė Panevėžio mieste 1918–1940 metais
Tarpukario metais Lietuvoje buvo auginama daug linų. Panevėžio kraštas taip pat turėjo nemažai ūkininkų, auginančių linus. Ši kultūra gana gerai tiko Lietuvos klimatui. Auginti linus buvo nelengvas darbas. Lietuvoje iš linų buvo pagaminama daug produkcijos. Vienu metu Lietuva net užėmė trečią Europoje vietą pagal linų plotus. Linus reikėjo apdirbti. Tam buvo įvairios gamyklos. Viena jų […]
Panevėžio miesto viešojo transporto užuomazgos
Panevėžio autotransportu 1953 m. rūpinosi Panevėžio autotransporto kontora (direktorius – M. Aizikovičius). Kasmet autotransporto kontoros mašinų parkas buvo papildomas keliomis naujomis transporto priemonėmis. Tai įgalino plėsti panevėžiečių pervežimo galimybes mieste ir už jo ribų. Autotransporto kontora numatė atidaryti naujas susisiekimo linijas su Krekenava, Pumpėnais, Raguva. Buvo planuota, kad šiomis susisiekimo linijomis kursuos krovinių taksi, o […]
Akcinės bendrovės „Maistas“ Panevėžio fabriko parduotuvės
Akcinės bendrovės „Maistas“ Panevėžio fabrikas iš pradžių buvo skirtas tik bekonų supirkimui ir produkcijos iš jų gamybai. Anglijoje buvo didelis šios produkcijos poreikis. Per dieną planuota paskersti 350 bekonų. Ūkininkai užaugindavo daug daugiau. Greitai imta supirkti ir lašinines kiaules. Lašininės kiaulės gabenamos į JAV, Švediją, Belgiją. 1936 m. atidarytas konservų skyrius. Anksčiau konservuota mėsa buvo […]
Panevėžio krašte iš molio gamintos skambančios plytos
Plytas namų statybai gaminusios įmonės sovietmečiu iš gyventojų buvo nusavintos ir perėjo valstybės žinion. Panevėžio mieste ir rajone besiplečiančios statybos, pareikalaudavo vis daugiau statybinių medžiagų: plytų, cemento, čerpių. Ypatingai didelis buvo plytų, kaip pagrindinės statybinės medžiagos, poreikis. Nors 1954 m. Panevėžio rajono kolūkių plytinėse buvo plečiama plytų gamyba, nuolatinis plytų trūkumas buvo jaučiamas. Todėl ypač […]
Panevėžio miesto darbininkai XX a. 3–4 dešimtmetyje
Panevėžys buvo ketvirtas pagal dydį Lietuvos miestas. Panevėžio pramonė prasidėjo nuo spirito varyklų, panašiai kaip ir kitose Lietuvos vietose. 1891 m. įkurtas Stasio Montvilo spirito fabrikas. Vėliau Panevėžys tapo malūnų miestu. Panevėžio malūnai buvo garsiausi Lietuvoje. Jie greitai tapo automatizuoti. Darbininkus nukonkuravo mašinos. Panevėžyje malūnuose dirbo apie šimtą darbininkų. Pagal pramonės gamybos apimtį Panevėžys beveik […]
Artelės ir dirbtuvės Panevėžio mieste XX a. penktame dešimtmetyje
1944 m. liepos mėnesį į Panevėžį sugrįžo Raudonoji armija. Po karo miesto ūkis buvo nemenkai nukentėjęs. Pamažu pradėta atkurti miesto pramonę. Kartu steigėsi įvairios smulkios dirbtuvės ir artelės. Joms vadovauti įkurtas Panevėžio pramkombinatas, kuriam priklausė įvairios smulkios artelės. Artelės taip pat priklausė ir daugiaverslinei sąjungai Panevėžyje. Jos turėjo savo sąskaitą valstybinio banko Panevėžio skyriuje. Viena […]
Išradėjų ir racionalizatorių indėlis tobulinant Panevėžio įmonių darbą. XX a. 6-asis deš.
Bėgant metams ir keičiantis ekonomikos lygiui, Panevėžio įmonėse buvo nuolat diegiamos technologijų naujovės. Pasidairius po XX a. 6 dešimtmečio Panevėžį galima buvo išvysti keistų, šiuolaikinio žmogaus požiūriu, dargi juokingų dalykų. Tuomet ypač populiarus buvo išradėjų-racionalizatorių sąjūdis. Įmonių, įstaigų ir organizacijų darbuotojai buvo skatinami tobulinti ir gerinti gamybinius procesus. Gamyboje sėkmingai pritaikius racionalizacinį pasiūlymą, jo autoriui […]
Panevėžio pramonė nacių okupacijos ir pirmaisiais pokario metais
1941–1944 m. nacių okupacijos metais Panevėžio pramonė vystėsi gana lėtai. Stambiausia įmonė buvo akcinės bendrovės „Maistas“ Panevėžio fabrikas. 1941 m. spalio 18 d. Reicho komisaras Rytų kraštui Adrianas Teodoras von Rentelnas pasirašė įsakymą ūkininkams gyvulius parduoti tik šiai akcinei bendrovei. Čia buvo apdirbama aviena, jautiena ir kiauliena, gaminami rūkyti mėsos gaminiai, sūdyti ir rūkyti lašiniai, […]
Akcinės bendrovės „Lietuvos muilas“ fabrikas Panevėžyje 1933–1940 metais
1853 m. Kaune Vislicio įsteigtas pirmasis muilo fabrikas Lietuvoje. Vėliau atsirado daugiau muilo dirbtuvių ir fabrikų. Įsisteigus muilo sindikatui, labai pakilo muilo kainos. Muilo kokybė pablogėjo, o muilo gabaliuko kiekis sumažėjo. Tada „Pieno centro“, „Lietūkio“ ir Panevėžio „Maisto“ iniciatyva suorganizuota „Lietuvos muilo“ bendrovė, kurios steigiamasis susirinkimas įvyko 1933 m. sausio 2 dieną. Į valdybą išrinkti […]
Iš Panevėžio sporto mokyklos-internato istorijos
1965 m. rugsėjo 1 d. Panevėžyje vietoje bendro lavinimo mokyklos-internato duris atvėrė internatinė sporto mokykla, kurioje mokėsi ir sportavo geriausi Lietuvos sportininkai. Panevėžio miesto darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1960 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu Nr. 369 buvo leista 4-osios vidurinės mokyklos patalpose (Liepų alėja 2) organizuoti mokyklą-internatą su sustiprintu chemijos dėstymu. 4-oji vidurinė […]
Restoranai, barai, kavinės Panevėžyje 1920–1940 metais
Respublikos laikais buvo populiarus posakis, kas ugnyje nesudega. Omenyje turėti restoranai. 1925 m. miesto taryba svarstė klausimą dėl blaivybės mieste. Nuspręsta iš 20 aludžių palikti 15. 1926 m. net siūlyta pravesti visuotinį gyventojų balsavimą dėl blaivybės mieste. Prieš tuos pasiūlymus balsavo žydų frakcija ir dalis lenkų frakcijos. 1924 m. Panevėžio traktieriai sumokėjo 70 tūkst. mokesčių, […]
Pasipriešino sprendimui nugriauti rašytojos namą
Iškilios mūsų krašto rašytojos Gabrielės Petkevičaitė-Bitės atminimą menantis namas Panevėžyje P. Cvirkos (dabar Šv. Zitos) g. 18 dar sovietmečiu buvo paskelbtas respublikinės reikšmės istorijos paminklu. Prie namo pritvirtinta paminklinė lenta bylojo, kad rašytoja čia gyveno ir kūrė 1932–1943 metais. Šiame name Panevėžio kraštotyros muziejus 1969 m. vasario 28 d. dar buvo įrengęs ir jai skirtą […]
Kaip rankų darbas Panevėžio įmonėse buvo keičiamas mechanizuotu? (XX a. 6 deš.)
Sovietų Sąjungoje (į kurios sudėtį įėjo ir Lietuva) buvo skatinama įmonių darbuotojų iniciatyva gamyboje diegiant technines naujoves, taip vadinami racionalizaciniai pasiūlymai. Tokius pasiūlymus pripažindavo ir priimdavo atitinkamų padalinių vadovai. Pasiūlytų ir įdiegtų naujovių autorių nuotraukos kabėdavo įmonių ir įstaigų garbės lentose, jiems būdavo išduodami racionalizacinių pasiūlymų pažymėjimai, mokami atlyginimai, kurių dydis priklausydavo nuo gaunamų rezultatų. […]