Iš kunigo Povilo Šidlausko atsiminimų

…1950 m. birželio 29 d. per mano vardines mane Kulautuvoje saugumiečiai suareštavo, konfiskavo viską, išgabeno Kaunan ir patalpino Saugumo rūsyje drauge su kitais kaliniais. Po ilgo tardymo mano bylą sprendė už akių Maskvos „особое совещание“, nuteisdama mane 10 metų pataisos darbo lageriuose. 1951 m. liepos mėn. iš Kauno kalėjimo etapu gabeno į Vilniaus kalėjimą. Išlydėjimo ceremonialas iš Kauno įspūdingas. Nuo kalėjimo iki stoties iš abiejų gatvės pusių išrikiuoti kareiviai su nuleistais rankose šautuvais-durklais. Pilna šunų, kurie turėtų griebti kiekvieną kalinį, kuris bandytų pabėgti. Vos begaliu paeiti, ir dar tiek rūpesčio, kad nepabėgčiau, – pagalvojau pats vienas, – ir už ką visa tai? Kad pasakiau tiesos žodį, kad pastačiau Berčiūnuose bažnyčią, o vėliau paaiškėjo, kad be reikalo tiek daug teko iškentėti, nes išteisino.

Iš Vilniaus etapas atsirado Leningrade. Važiavome specialiais kaliniams paruoštais vagonais, kaip plėšrūs žvėrys, uždaryti geležiniuose narvuose. <…> Taip etapais atsiradome Archangelsko-Jerceve. Netrukus mus perkėlė į kitą olpą (rus. OLP – otdelnoje lagernoje podrazdelenije – atskirasis lagerio padalinys). Tie perkėlimai būdavo dažni ir labai įkyrūs. Dažnai tekdavo eiti pėstiems po 2 ir daugiau kilometrų. Su savimi nešdavome savo mantą. Palydovai vis ragina greičiau eiti, o čia jėgų visai nebėra. <…> Olpuose  yra dideli barakai – prastai pastatyti mediniai pastatai, kame yra narai – nėra lovos dviem aukštais keturiems žmonėms gulėti; į vieną baraką telpa po 60–100 žmonių. <…> Barakuose man teko ne kartą susitikti su kitais kunigais-kaliniais. Iš savo praktikos ir kitų esu girdėjęs , kad kiekvienas kunigas, jei tik nori, gali apsčiai apaštalauti kalinių tarpe. Yra ir gerų kalinių: tikinčių ir ateistų. Yra lietuvių ir kitataučių, katalikų ir kitokių krikščionių, net ir sektų. <…> Lengviausia buvo surasti bendrą kalbą su pravoslavais. Lengviausias būdas susidraugauti – tai sugebėti pasidalinti su kitais, kai gauni siuntinį, be to, mokėti maloniai, švelniai pasikalbėti, gerai nuteikti, įgyti pasitikėjimą. Kauno kalėjime mūsų buvo visai nedaug. Rytais bandžiau su draugais pasidalinti dvasinio turinio temomis. Kartą vienas ateistas užprotestavo, tai kiti kaliniai jį subarė, o manęs prašė kalbėti. Panašiai dariau Vilniaus kalėjime sekmadieniais. Pasakydavau neva pamoksliuką. Vyrai kaliniai pagiedodavo giesmių. Niekas mums netrukdydavo, nors buvo ir popas, ir kitatikių. Lageriuose visur rasdavau ir lietuvių, ir kitataučių, ir kitų tikybų. Prieš Kalėdas ir prieš Velykas, ir šiaip karts nuo karto atlikdavo tikintys lietuviai ir kiti išpažintį, ir priimdavo Švenčiausiąjį Sakramentą. Kartais surasdavome nuošalią vietą, o kartais tai viską darydavome kieme prie pasivaikščiojimo. <…> Beveik kasdieną visuose olpuose surasdavau galimybę atlaikyti Šv. Mišias. Jei ne dieną, tai naktį. Patogiausiai būdavo rentgeno kabinete, darbininkų rūbų džiovykloje ar ligoninių valgykloje (nakties metu). Siuntinių ir obligacijų gaudavau iš Lietuvos. Gyvenau gana gerai, bet mano sveikata ėjo vis menkyn. Vis dažniau atsirasdavau ligoninėje. Maniau, teks mirti lagery.

Marija vėl man padėjo. Po Stalino mirties atsirado potvarkis, kad ir politiniai kaliniai, jei nepagydomi, gali būti paleisti iš kalėjimo. Atvyko gydytojų komisija, apžiūrėjo ligonius,  ir mane pripažino nepagydomu. Vėliau rajono teismas peržiūrėjo bylą ir paleido į namus. 1954 m. rugsėjo 1 d. atsiradau Kaune. Poilsiui buvau pasiųstas į Kulautuvą. Čia būdamas pasirūpinau, kad Įgaliotinis, kuris buvo uždraudęs Kulautuvos bažnyčiai turėti savo kunigą, vėl leistų jį turėti. Byla pasiekė Maskvą ir vėl buvo leista, kad prie Kulautuvos bažnyčios būtų kunigas – juo man teko garbė būti. Vėliau grįžau į Panevėžio vyskupiją. 1962 m. buvau ištremtas į Merkinę ir dabar Marija man vėl parūpino vietą Kulautuvoje. Mergelė Marija man viską padaro!

Apie 1968–1969 m.

Nuotraukoje – prelatas Povilas Šidlauskas. XX a. 7 deš. pab. Nuotrauka iš Kristupo Šidlausko asmeninio archyvo