Virtuali paroda

Prelatas Povilas Šidlauskas: „Mačiau jūsų kovas ir kančias...“

Kunigo Povilo Šidlausko 130-osioms gimimo metinėms

Prelato Povilo Šidlausko gyvenimo ir veiklos apžvalga

Esu pašauktas
kažką nuveikti ir kažkuo būti,
kam nėra pašauktas niekas kitas.

Dievo plane
Dievo žemėje turiu vietą,
kurios neturi niekas kitas.

(Džonas Henris Niumanas)

Šiais posovietiniais sekuliarizuotais laikais išgyvename ne tik vertybių, pašaukimų, bet ir autoritetų, ryškių, charizmatiškų asmenybių Katalikų Bažnyčioje krizę. Tikintiesiems belieka augti patiems, melsti daugiau dvasinių autoritetų, semtis įkvėpimo ir puoselėti Amžinybėn išėjusių, ryškų pėdsaką čia, Lietuvoje, palikusių brolių ir sesių atminimą. Jų gyvenimo kelias, darbai, o dažnai ir kankinystė gali mums suteikti jėgų bei užsidegimo gyventi pagal žmogaus pašaukimą autentiškai sekti Kristumi.

Šiemet minime Panevėžio vyskupijos apaštalinio administratoriaus, ilgamečio Panevėžio Kristaus Karaliaus parapijos administratoriaus, kanauninko, prelato Povilo Šidlausko 130-ąsias gimimo metines.

Povilas Šidlauskas gimė 1890 m. spalio 15 d. (senuoju stiliumi) ūkininkų šeimoje Šiaulių apskrityje, Linkuvos parapijos Puknionių kaime (kaimas oficialiai panaikintas 1988 m.), ant vaizdingo Mūšos kranto įsikūrusioje sodyboje. Šią 33 ha žemę iš Puknionių dvaro įsigijo jo senelis, taip pat vardu Povilas Šidlauskas, į Puknionius persikėlęs iš  gretimos Pašvitinio parapijos. Žemę paliko savo jauniausiajam sūnui Julijonui, būsimojo kunigo tėvui.  Julijonas Šidlauskas 1887 m. vedė Emiliją Rudytę, kilusią iš Steigvilių kaimo, Lauksodžio parapijos. Ji buvo itin pamaldi ir malonaus būdo moteris, padariusi reikšmingą įtaką sūnaus pašaukimui į kunigystę. Šeimoje išaugo 4 vaikai – vyriausia – sesuo Paulina (mirė nuo džiovos, sulaukusi vos 20 metų), metais vyresnis brolis Juozas, Povilas ir jaunėlis Ignas. Dar viena jaunesnė sesutė Angelė mirė 1900 m., būdama septynerių.

Povilas su broliais Juozu ir Ignu pradžios mokslus ėjo 1902–1904 m. Šiauliuose. Povilui einant tryliktuosius metus mirė tėvas. Vyresnysis brolis Juozas turėjo grįžti į ūkį padėti mamai, tad mokslų tęsti nebegalėjo. Motina vaikams pasakė, kad nebegalėsianti jų leisti į mokslą, nes neturinti iš ko. Nebent jos brolis kunigas pinigų atsiųstų, tuomet galėsianti toliau leisti mokytis bent vieną – Poviliuką, nes jam mokslas geriau sekasi.

Atsiminimuose apie šį periodą P. Šidlauskas rašo: „Rimtai susirūpinau, kas reikia daryti, kad dėdė kunigas atsiųstų pinigų, kad galėčiau ir toliau mokytis. Atsiminiau, kad mamos maldaknygėje yra toks paveiksliukas su novena prie Nepaliaujamos Marijos pagalbos: kas tą noveną sukalbės per devynias dienas, tas per Marijos užtarimą gaus, ko tik prašys. Kad malda būtų sėkmingesnė, pasikviečiau savo jauniausią broliuką Igną – jam buvo vos septyneri, man dvylika metų. Pasislėpę nuo kitų, mudu kalbėjome tą noveną per visas devynias dienas. Aš tai dariau sąmoningai ir kaip įmanydamas nuoširdžiai, o mano talkininkas tik man talkininkavo, nes jo prašiau, manydamas, kad dviejų ar trijų malda yra geriau išklausoma. Tik suskubome baigti noveną, ir motina gavo iš brolio kun. Rudžio 100 rublių, ir net auksinių. Tikras buvau, kad Marija maldas išklausė ir dar daugiau, nes tas pats kun. Rudis pasikvietė mane pas save į Vitebską, kad jam patarnaučiau, o vėliau nusamdė man mokytoją, kad suradęs laisvo nuo darbo laiko, pasiruoščiau privačiai išlaikyti egzaminus iš keturių gimnazijos klasių.“

1905 m. Povilas išvyko į Vitebską, kur tuo metu vikaru šv. Antano bažnyčioje tarnavo minėtas dėdė kun. Ignas Rudis. 1911 m. jaunuolis išlaikė egzaminus į Kauno kunigų seminariją ir vaistininko mokinio egzaminus Maskvoje. Prasidėjus I pasauliniam karui 1914 m. Kauno kunigų seminarija buvo iškelta į Vašuokėnų dvarą prie Troškūnų, o Povilas nuo 1915 m. vasaros  vėl grįžo į Vitebską pas dėdę. Kunigystės šventimus 1916 m. gegužės 22 d. Petrapilio Marijos Dangun Ėmimo bažnyčioje jam suteikė vyskupas Pranciškus Karevičius.

1916–1918 m. P. Šidlauskas kunigavo Vitebsko šv. Barboros bažnyčioje, kur patarnaudavo ir aprūpindavo sakramentais I-ojo pasaulinio karo pabėgėlius lietuvius.

Pasibaigus karui, 1918 m. rugsėjį dvasininkas grįžo į Lietuvą. 1918–1921 m. tarnavo vikaru Tauragėje, 1921–1922 m. Viduklėje. 1922–1924 m. buvo Jurbarko progimnazijos kapelionas. Progimnazijoje, be tikybos, dar dėstė ir lotynų kalbą bei Lietuvos istoriją. 1924–1926 m. studijavo Lietuvos universiteto teologijos-filosofijos fakultete Kaune ir įgijo Kanonų Teisės licenciato laipsnį. Baigęs studijas dar porą mėnesių studijavo Grenoblyje, Prancūzijoje.

1926 m. įsteigus Panevėžio vyskupiją, 1926–1931 m. vyskupo Kazimiero Paltaroko paskirtas ėjo vyskupijos kurijos kanclerio pareigas. Baigiant statyti Panevėžio Kristaus Karaliaus katedrą daug rūpinosi jos reikalais ir, kaip ir kiti vyskupijos kunigai, statybą rėmė savo pajamomis. 1928 m. tapo Kapitulos kanauninku ir atliko įvairias pareigas Panevėžio vyskupijos kurijoje: vyskupo K. Paltaroko sekretoriaus, viceoficiolo, tribunolo teisėjo, ir kt. 1932–1944 m. Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros administratorius, klebonas, Panevėžio vicedekanas, nuo 1933 m. Panevėžio Vincento Pauliečio draugijos pirmininkas, nuo 1937 m. birželio 10 d. Panevėžio šv. Zitos draugijos pirmininkas ir dvasios tėvas. Būdamas Panevėžio Kristaus Karaliaus parapijos klebonu, įsteigė šv. Vincento Pauliečio senelių prieglaudą, kuri turėjo net kelis namus, juos rėmė finansiškai. Daug laiko skyrė Tretininkų ordino veiklai, priklausė Katalikų veikimo centro (K.V. C.). Katedros skyriaus valdybai, buvo ateitininkų Dvasios vadas. Baigiant statyti Panevėžio katedrą, rūpinosi jos reikalais ir rėmė savo pajamomis.

Nuo 1937 m. P. Šidlauskas pirmininkavo Berčiūnų bažnyčios statybos komitetui. 1938–1944 m. daug rūpesčio, pastangų ir savo asmeninių lėšų įdėjo pagal architekto Jono Muloko projektą statant Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią Berčiūnų kurorte. Tuo pat metu prisidėjo organizuojant Panevėžio Mažosios kunigų seminarijos statybas (dabar K. Paltaroko gimnazija), kurias planuota užbaigti 1941 m., tačiau darbus nutraukė sovietų okupacija, vėliau karas.

Užėjus sovietams, Berčiūnų bažnyčia jau buvo pašventinta, uždengtu stogu, pastatytu bokštu, paruoštais puikiais vitražais, tačiau vidaus darbai dar nebuvo baigti. 1944 m. naciai susprogdino šalia jos buvusį karinių sviedinių sandėlį, sprogimas apgadino ir bažnyčią, statybos buvo nutrauktos. Nedidukė gotikinė Berčiūnų bažnyčia 1957  m. buvo sovietų galutinai susprogdinta, nes atsidūrė Berčiūnuose įkurtos pionierių stovyklos viduryje. Dabar jos vietoje likę bažnyčios pamatai ir skulptoriaus Antano Kmieliausko iškaltas didingas „Prisikeliantis Kristus“ – tikėjimo ir vilties simbolis. Nuo naujosios 1997 m. pastatytos Berčiūnų Lietuvos Kankinių bažnyčios iki senosios pamatų nusidriekė keturiolikos koplytsulpių Kryžiaus kelias.

Nacių okupacijos metais P. Šidlauskas padėjo slapstytis žydų tautybės vyrui, kurio žmona lietuvė buvo įdarbinta Katedroje varpininke, o jos vyras turėjo slėptuvę špitolėje. Jis išliko gyvas ir sveikas. Už miesto esančioje Katedrai priklaususioje daržinėje prelatui žinant slapstėsi daug žydų. Šie faktai nestebina, nes Panevėžio vyskupijos kunigai aktyviai gelbėjo, padėjo slapstytis žydams. Be to, P. Šidlauskas artimai bendravo su žydų gelbėtojais, pasaulio teisuoliais, tremtiniais – miškininko Zbignevo ir Elenos Vidugirių šeima. Jiems kunigas 1920 m. teikė Santuokos sakramentą Tauragėje ir išliko  geru šeimos bičiuliu bei dvasios tėvu iki pat savo mirties. Bičiuliavosi ir su panevėžiečių inžinieriaus Juozo Bariso ir mokytojos Sofijos Barisienės šeima. Barisai turėjo „Opel“ automobilį nuimamu stogu, šeimos vasaros kelionėse šiuo automobiliu  po Lietuvą į kompaniją jungdavosi ir P. Šidlauskas.

Prasidėjus karui, 1941 m. birželio 25 d., besitraukdami čekistai netoli Panevėžio cukraus fabriko sušaudė 19 žmonių. Kitą dieną kariuomenės dalinio štabo rūsyje buvo žiauriai nukankinti trys Panevėžio ligoninės gydytojai J. Žemgulys, A. Gudonis, S. Mačiulis ir ligoninės gailestingoji sesuo Z.Kanevičienė. Bolševikų nužudytų žmonių kūnai buvo sunešti į Panevėžio katedros rūsį. Sekmadienį (birželio 29 d.) įvyko iškilmingos bolševikų aukų laidotuvės. Sukrėstas šių žudynių, laidotuvių šv. Mišių metu Katedros klebonas P. Šidlauskas per homiliją pasmerkė žudikus ir raudonąjį terorą.

Šis pamokslas buvo viena pagrindinių priežasčių, dėl kurios 1950 m. birželio 29 d. prelatas Povilas Šidlauskas buvo areštuotas už antisovietinę agitaciją ir visus metus kalintas, tardytas Kauno kalėjime. Tarp kitų kaltinimų, prelatą teisė ir už Berčiūnų bažnyčios statybą, epizodinį priklausymą Krikščionių demokratų partijai, įvairioms katalikų organizacijoms, paminklo bolševizmo aukoms statybos Panevėžyje komitetui.

1945–1950 m. P. Šidlauskas tarnavo Lampėdžių ir Bajėnų bažnyčių administratoriumi, privačiai gyveno Kulautuvoje.

1950 m. gruodžio 30 d. nuteistas 10 metų pataisos darbų lageriuose, visas jo turtas konfiskuotas. 1951 m. liepą etapu geležinkeliu specialiais vagonais geležiniuose narvuose nugabentas į Vilnių, o iš ten per tuometinį Leningradą pateko į šiaurę. Kalėjo Jerceve, Konošos, Archangelsko srityje. Prisimimuose apie tremtį kunigas rašo: „Beveik kas dieną visuose olpuose (rus. OLP – otdelnoje lagernoje podrazdelenije – atskirasis lagerio padalinys (aut. past.)) surasdavau galimybę atlaikyti šv. Mišias. Jei ne dieną, tai naktį. Patogiausia būdavo rentgeno kabinete, darbininkų rūbų džiovykloje ar ligonių valgykloje (nakties metu) (…) Gyvenau gan gerai, bet mano sveikata ėjo vis menkyn. Dažnai atsirasdavau ligoninėje. Maniau, teks numirti lagery.“

Iš Sibiro lagerių grįžo po Stalino mirties 1954 m. į lagerį atvyko medicininė komisija, kuri pripažino kunigo sveikatos būklę nepagydoma. Rajono teismas peržiūrėjo bylą ir paleido į namus. Taip 1954 m. rugsėjo 1 d. P. Šidlauskas atsidūrė Kaune.

Sugrįžęs į tėvynę, netekęs sveikatos, 1954–1955 m. buvo Kulautuvos altaristas, 1955–1962 m. Panevėžio Katedros altaristas.

Kai sovietinė valdžia nušalino Panevėžio vyskupijos valdytoją vyskupą Julijoną Steponavičių, 1961 m. Šventasis Sostas P. Šidlauską paskyrė šios vyskupijos Apaštališkuoju administratoriumi. Tačiau sovietinė valdžia neleido jam eiti pareigų ir 1962 m. ištrėmė už vyskupijos ribų į Kaišiadorių vyskupiją, Merkinę altarista, o 1968 m., labai sušlubavus sveikatai, leista apsigyventi Kulautuvoje, kur išbuvo altarista iki mirties 1973 m. gegužės 22 d.

Kanauninkas, prelatas Povilas Šidlauskas – spalvinga, patraukli asmenybė, mokėjusi bendrauti su žmonėmis. Giminaičiai jį švelniai vadino tėveliu, kai kurie vartodavo kreipinį „Padre“. Kunigas buvo dosnus nuskriaustiesiems ir neturtingiesiems. Iš kartos į kartą perduodamas pasakojimas,  jog apie 1938-uosius metus kalėdodamas P. Šidlauskas užsuko ir į vieno panevėžiečio dailidės šeimos namus – kuklius ir sutvarkytus. Tėvai išrikiavo visus šešis vaikus pasitikti kunigo. Vaikai tvarkingai aprengti, pasitempę, švarūs. Kalėdinė auka – vienas litas, šeima tiek tegalėjo. Po kiek laiko klebonas atsiuntė į tuos namus kalėdinį lauknešėlį – krepšelį su  skanumynais tiems vaikams, o vėliau dar kartą nustebino tą šeimą panašiu siurprizu. Savo testamente ką geresnio užgyvenęs, prelatas paliko Kulautuvos senelių namams.

P. Šidlauskas pasižymėjo pareigingumu, darbštumu, reiklumu sau ir kitiems. Vyskupas K. Paltarokas prelatu labai pasitikėjo, pavesdavo jam svarbias pareigas ir užduotis. Prelatas Povilas buvo imlus kultūrai, turėjo didžiulę biblioteką, kuri po jo arešto buvo išvežta ir tikriausiai sunaikinta. 1936 m. rugpjūčio mėn. P. Šidlausko prašymu prie Panevėžio Katedros kanoniškai buvo įteisinta Krikščioniško mokslo brolija.

Mėgdavo fotografuoti. Išliko fotoarchyvas, kuriame nemažai retų vienetinių kadrų su P. Šidlausko bičiuliais amžininkais, kunigais, tarp jų vysk. Kazimieru Paltaroku, kun. Alfonsu Lipniūnu, broliais Juozapu ir Pranciškumi Stakauskais bei jų seserimi, Steigiamojo Seimo nare, mokytoja Salomėja Stakauskaite, Juozo ir Sofijos Barisų, mokytojo Adomo ir Konstancijos Kuosų, filosofo Stasio Šalkauskio, miškininko Zbigevo Vidugirio ir kitų šeimomis.

Kaip prisiminimuose apie dėdę prelatą rašo Jonas Šidlauskas (1914–1993), dvasininkas dažniausiai atostogaudavo tėviškėje Puknioniuose, savo brolio Juozo ūkyje. Jo dėka ir išplanavimu  pastatyti naujas gyvenamasis namas ir kiti trobesiai, įveistas sodas. Jo labai laukdavo Juozo vaikai ir būdavo laimingi, kai jis atvažiuodavo, mat kunigas kiekvieną pamalonindavo lauktuvėmis. Ir šiaip mėgdavo pradžiuginti gimines ir draugus įvairiausiomis dovanomis. Gimus brolio Juozo dukroms, šia proga joms atsiminimui padovanojo ovalius ilgus lietuviško gintaro karolius. Atostogaudamas Puknioniuose, ryte keldavosi anksčiau ir basas eidavo per pievas Mūšos pakraščiu, o grįždavo jau pamažu su brevijoriumi rankoje. Per šienapjūtę mėgdavo talkininkauti – su kitais kraudavo vežimus ar dėdavo šieną į kupetas. Per atostogas mėgdavo lankyti gimines, kartu pasiimdavo ir brolio vaikus. Taip pat kartais su kitais kunigais, pvz. Maironiu, kanauninku Petru Rauda, brolio agronomo Igno šeima atostogaudavo Palangoje.

Iš prigimties prelatas buvo linksmo būdo, giedrios šypsenos, mėgstantis juokauti, dainuoti, paprastas, nepasipūtęs. Anot kanauninko Broniaus Antanačio, kai P. Šidlausko pasiteiraudavo apie sveikatą,  prelatas atsakydavo: „Oj, visos ligos, visos ligos mane kamuoja. Bet labiausiai ta, kurios neatsimenu. Nu neatsimenu… a, va! Sklerozė!“ Paklaustas tradicinio klausimo – kaip gyvenate?, P. Šidlauskas dažnai atsakydavo: „kaip pelė ant aruodo – dar nė viena nenumirė!“

Kaip įprasta katalikų dvasininkui, Povilui Šidlauskui taip pat visą gyvenimą teko gan dažnai keisti gyvenimo ir tarnystės vietas. Daugiausia gyvenimo metų praleido Panevėžyje. Šis miestas jam buvo savas, širdžiai pats mieliausias. Pagal paskutinę kunigo valią palaidotas Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kapinėse, savo paties įkurtame kunigams laidoti kapinių plote. Dvasininko antkapio plokštėje parašyta: „Mačiau jūsų kovas ir kančias, Dievui aukojau jas ir savas“. Prievartinio gyvenamosios vietos kaitaliojimo kontekste, savo broliui Juozui 1965 m. kovo 30 d. iš tremties Merkinėje jis rašė: <…>„Nesvarbu, kur gyvensiu. Svarbiausias dalykas sugrįžti pas Dievą. Jis mūsų pradžia ir pabaiga. Tas grįžimas ir yra mūsų gyvenimo tikslas.“

Kristupas Šidlauskas